Diušes

Susižalojau delną. Taip ir maniau, kad po lengvai pragremžiamais aviečių spalvos kokliais bus kas nors tvirtesnio, tačiau turėjau vilties įveikti ir tai. Žinoma pamieravau sienos storį, tik va, grąžtelio normalaus tai neturėjau. Iš sulankstytomis vinimis, vidutinio dydžio robcangėmis, sulūžusiomis indiškomis kombinuotomis replėmis, lobdziko geležtės liekanomis ir kitais neatpažįstamais elementais užgriozto plastikinio profesionalaus meisterio lagaminėlio su daugybe skyrelių, pastvėriau medžiui skirtą ir puoliau į dušą. Už plonutės gal penkiolikos centimetrų sienos maudėsi Austėja.

Sukau tą grąžtelį kaip pašėlęs, gal net už drelę greičiau. Mat Austėja nebus juk ten amžinai, nors ji ir mėgsta pasiturkšti. Kai tik mergos pamato ją su vonios reikmenų maišeliu ir chalatu koridoriuje tuoj pradeda raukytis: „dabar tai iki ryto nenusiprausi“. Mūsų aukšte tik du dušai, vienas mergoms, kitas mums bernams. Dabar užimti abu. Aname prausiasi Austėja, o šiame aš paklaikusiomis iš skausmo akimis ir kita ranka gniaužoma sužalota plaštaka. Ir atsitik tu man taip! Grąžtas kažkaip sprūdo, o buvau užrėmęs iš peties, ir bukuoju galu išdrėskė gabalą mėsos man iš delno.

Stengiuosi neaimanuoti garsiai, kad ji neišgirstų. Atsisuku šalto vandens čiaupą ir pakišu žaizdą po srove. Pradžioje nutvilko dar labiau, tačiau netrukus skausmas ima lėgti. Kartu suima šleikštulys ir silpnumas. Kaip vaikystėje, kai persigėriau limonado „Diušes“. Kojos kažkaip sulinko per kelius, nugara atsirėmiau į ką tik gręžtą sieną ir atkraginęs galvą viršun, ėmiau pamažu leistis žemyn. Tik dabar supratau, koks bergždžias buvo mano triūsas. Dušo kabinos perskirtos siena, kuri nesiekia lubų. Virš tos sienos kyšo šlapiaplaukė Austėjos galva.

– Ką čia darai, debile? – klausia ir staiga pranyksta savo pusėj.

Girdisi šliurpsintys pliaukšėjimai ir duslūs trenksmai. Manau, ji buvo užsikabarojusi ant čiaupų ir dabar, nuslydus kojai, nusivertė žemyn ant medinių grindų grotelių. Girdisi keiksmai sumišę su dejonėmis. Man lyg ir palengvėja: nebejaučiu „Diušes“ skonio ant lūpų. Staiga suima kvailas juokas ir aš juokiuosi.

Protarpiais, kai juokas uždusina tiek, kad imu tik kretėti be garso, girdžiu kaip tokiu pačiu beprotišku nesuvaldomu juoku žviegia Austėja.