Katynė

Alfredas Girdziušas Paliesius

Ištrauka iš “Biografija arba biologinė rašliava”

Viena iš parodų, apkeliavusi Lietuvos bei Lenkijos kai kuriuos miestus, vadinosi “1991 metų sausio mėnesio įvykių kronika Lietuvoje” (Lenkijoje vadinosi  – “Kronika Wydarzen na Litwie w styczniu 1991”).
Lenkijoje paroda pabuvojo (1991 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais) Krokuvos, Bielska Biala, Mszana Dolna miestuose (“Kronika Beskidzka”, 18 IV 1991, Nr. 16 (1784), psl. 3), kur buvo eksponuota 40x50 cm  70 vienetų nespalvotų fotografijų. Fotoparodos lakštai buvo eksponuojami ir Lenkijos-Čekoslovakijos teatrų festivalyje “Na granicy” 1991 m. gegužės 31 – birželio 3 dienomis Cieszyn’e-Česky Tėšin.
Lenkijos laikraštyje „Kronika Beskidzka“ apie mano fotoparodą  „1991 metų sausio mėnesio įvykių kronika Lietuvoje“ buvo parašyta, jog tai „... nepakartojami kadrai iš Lietuvos... “. Taip, jiems, lenkams bei čekams, gal tai tik egzotika, mums tuomet buvo  kasdienybė...
Lenkijoje viešėjau beveik dvi savaites. Gyvenau Lenkijos pietuose, Bielska Bialo miestelyje pas Lenkijos  Seimo senatorių Andžejų  Kralčinskį. Jis man parodė Lenkijos pietinių rajonų miestus bei apylinkes. Tada, dar 1991 metais aš pirmą kartą pamačiau dokumentus apie Katynės skerdynes, kada rusai 1940 metais netoli Smolensko sušaudė daugiau kaip 12 tūkstančių (taip buvo manoma iki šiol)  Lenkijos armijos karininkų. Tai buvo atsakas sovietų į Lenkijos armijos poelgį tais senais laikais, kai, taip vadinama „budionovietiška“ raudonoji armija, pralaimėjusi prie Varšuvos, buvo priversta trauktis paliekant savo kariškius likimo valiai. Tad lenkai ir suorganizavo skerdynes rusiškiesiems bolševikiniams okupantams...



Katynė


Pristatinėjant parodą sužinojau, kad Lenkijos senatorius Andžejus Kralčinskis ieško savo dėdės Lukasz`o Kralczinski`o, sūnaus Pavla, gimusio 1896 m. spalio 18 d., ir, kaip sakė senatorius, jis buvo kapitonas. Rausiantis NKVD dokumentuose, jau paskelbtuose tuo metu lenkų kalba, suradau, jog Lukasz Kralczinski buvo laikomas Kozeleckio konclageryje (250 km nuo Smolensko) ir tikrovėje buvo majoras, 3 legionierių pėstininkų pulko vyresnysis finansininkas. Tame konclageryje tuo metu buvo apie 5000 belaisvių, kuriuos sušaudė 1940 m.  balandžio mėn. Tų pačių metų balandžio 16 dieną Smolensko srities Kozeleckio konclagerio  SSSR NKVD valdybos viršininko pavaduotojas karo belaisvių reikalams  KGB leitenantas Chochlov`as nusiuntė “Ypatingai slaptą, tik asmeniškai”, raštą Nr. 036/4, adresuotą Kozelecko karo belaisvių konclagerio viršininkui KGB vyr. leitenantui draugui  Koroliovui: “Smolensko srities, Kozelskio miestas. Gavus šį raštą neatidėliotinai išsiųskite į Smolensko miestą Smolensko srities UNKVD viršininko žinion žemiau išvardintus karo belaisvius, esančius Kozelsko lageryje Nr. 9. ” Karo belaisvių sąraše buvo išvardyti 97 žmonių bylų numeriai ir smulkūs duomenys apie belaisvius. Tame sąraše ir suradau A. Kralčinskio dėdę. Kralczinski`o Lukasz`o  Pavlivicz`io, 1896 metų gimimo, byla buvo Nr. 956. L. Kralczinskį sušaudė 1940 m. balandžio 16 dieną. Toje vietoje, kur buvo sušaudytas šis, visai ne kariškos profesijos žmogus, 1943 metais buvo  atkasti ir surasti 4241 žmogaus palaikai.
99; 100; 89; 100; 100; 92; 100; 100; 98; 100; 100; 99; 100; 100; 100; 100; 95; 100; 100’ 100; 96; 1. Aš suskaičiavau pagal sąrašus - 4420 žmonių: 78; 100; 100; 125; 124; 100; 65; 00; 100; 100; 88; 100; 1; 100; 100; 97 (šioje grupėje buvo L. Kralczinski`s); 100; 100; 100; 100; 100; 100; 107; 54; 113. (Gal kas netingės paskaičiuoti. Aš suskaičiavau.) L. Kralczinski`s šiame sąraše buvo 3458-asis. Šaudė Kozeleckio konclagerio belaisvius kasdien nuo 1940 m. balandžio 2 dienos iki 1940 gegužės mėn. Vidurio. Kasdien po 114 žmonių.  Vėlesni tyrimai parodė, jog tenai rusai nužudė 5700 belaisvių. Kozeleckio konclagerio viršininkas buvo KGB vyr. leitenantas Koroliov`as. Įdomu  ar šitam išsigimėliui, jeigu dar nėra padvėsęs (žvėrys juk dvesia, o ne miršta kaip bitės ar žmonės), nesisapnuoja košmarai? Jis gal savo vaikams ir vaikaičiams rodo ordinus “Za otvagu” ir eina pirmoje frontininkų kolonoje kažkur Rusijoje per “den` pobedy”.

Šaudė ne tik Kozelecke.

Šaudė Ostaškove. Čia sušaudyta (aš paskaičiavau) 6341 karo belaisvis – per 49 dienas po 129-130 žmonių.  Čia planai jau tikrai socialistiniai, udarnikų.  Ostaškovo konclagerio “šefas” buvo majoras Borisovec`as. 2-ojo skyriaus viršininkas Masčev`as. Nuo 1940 m. balandžio 1 dienos iki 1940 m. gegužės 19 dienos sušaudyta: 94; 49; 100; 100; 99; 99; 100; 100; 99; 135; 99; 98; 60; 100; 95; 88; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 100; 92; 100; 100; 100; 96; 99; 100; 100; 100; 100; 100; 100;  98; 100; 100; 100; 99; 100; 100; 99; 100; 100; 95; 100; 100; 100; 2; 100; 87; 100; 71; 100; 100;  100; 112; 51; 17; 8. Štai, kas netingi, tegul paskaičiuoja kiek lenkų karininkų po velėna pakišo rusai tik Ostaškove. Šaudymui  čia vadovavo SSSR NKVD 1-ojo ypatingojo skyriaus viršininko pavaduotojas KGB kapitonas Gercovsky. Jis taip pat, matyt, nešioja ordenus “Už drąsą”.

Starobelske:

Starobelsko konclagerio viršininkas buvo KGB seržantas M. Gaididai, ypatingojo skyriaus sekretorius Boldarev`as. Šiame konclageryje suskaičiavau sušaudytus 4031 karo belaisvius. Šiame konclageryje “darbas” vyko pagal visus sosialistinius planavimus – po 100 žmonių kasdien sušaudydavo, suversdavo į griovius, buldozeriais užstumdavo žemes ir… pasodindavo medelius. Tai iš budelio, tikriau budelės SSSR NKVD Ypatingojo skyriaus sekretorės Boldarevos, ataskaitų. Net labai įdomu, jinai, ši išgama, gal savo vaikus taip pat kišo po velėna? O jeigu nekišo? Kaip ji savo vaikams į akis žvelgdavo? Bet, norisi tikėti, kad ji buvo bevaisė, bergždžia, šis kaulų, mėsos ir sovietinės ideologijos kratinys… O gal taip pat  kabino labai populiarų Rusijoje iki šiol medalį “Za otvagu” ant savo… Nesinori sakyti, kad ant krūtinės. Krūtines turi moterys, o ši  rusiška hiena nebent tuščią tešmenį. Aš taip įsivaizduoju.
Mane nustebino žmonių kiekis „partijose“, kuriuos vienu metu sušaudydavo: jis visada svyruodavo apie vieną šimtą. Jeigu vienoje grupėje sušaudydavo, tarkim 103, tai kitoje būdavo 97 aukos. Kam reikalinga aukštoji matematika galvažudžiams skaičiuojant aukas – po šimtą lengviau, patogiau ir, gal būt, saugiau – neapsiriks. Didelė tikimybė, kad nepabėgs. Ir kada Rusija klykė visam pasauliui, kad šios aukos tai vokiečių darbas, o vėliau, kada buvo priversti prisipažinti, jog tai jų pralietas kraujas, ilgą laiką sapaliojo, kad neturi dokumentų. O dokumentai buvo ir yra, kur surašyta paraidžiui kiekvienos aukos vardas, pavardė, tėvo vardas, karinis laipsnis, gimimo vieta, bei buvusi gyvenamoji vieta. Ir dar daugiau informacijos. Ant lapų surašyta į kurią „partiją“ pakliuvo sušaudymui, koks enkavedistas pasirašė tą dokumentą, kur sušaudytas
.
1944 metų vasario mėnesį laikraštyje „Tiesa“ Nr. 4 (65) springo užrašais: „Nepasislėpsite, žmogžudžiai! “, „Žudynės 1940 m. pavasarį“, „Katynės byla“, „Išaiškinti hitlerininkų žvėriškumai Katynės miške“. Autorius - kažkoks „žinovas“, o tiksliau sovietinis propagandistas S. Nemunaitis – „... 1941 m. vasario pabaigoje netoli Smolensko Katynės miške, vokiečiai rado lenkų karo belaisvių stovyklas, kurių tarybiniai organai dėl susidėjusių aplinkybių nespėjo evakuoti. 1945 rugsėjo mėnesį jie iššaudė apie 11. 000 lenkų belaisvių... “
Tarp budelių pavardžių perskaičiau ir moteriškas pavardes. Bet ir vyriškos, ir moteriškos galvažudžių pavardės po mirties nuosprendžiais buvo... rusiškos. Ne vokiškos. Ir dažnai pagalvoju, kodėl lenkai taip pat patologiškai  nekenčia Lietuvos, nors kada jiems buvo riesta, kada juos sumalė ir išskerdė vokiečiai su rusais, dalis lenkų „nenugalimosios“, išsipusčiusios, paradinės armijos prisiglaudė Lietuvoje...
Kada dokumentuose aš suradau Andžejaus Kralčinskio dėdės ir vardą, ir pavardę, ir suradau kada jis buvo sušaudytas bei kitas detales, stebėjausi kodėl jis, Andžejus, turėdamas tuos dokumentus rankose, negalėjo ar nenorėjo tai padaryti anksčiau patsai. Gal laiko neturėjo?...  O čia, litvinas, ėmė ir... surado. Bet tai, žinoma, jo, buvusio man labai geru viešnagės metu, šeimininko asmeninis reikalas...

... 1989 metais, kai gavau patalpas kūrybinėms fotodirbtuvėms įsirengti, Vilniuje, Lvovo gatvės Nr. 11 name, susipažinau su nuostabiu žmogumi Pranu Naruncu. Jis man labai daug kuo padėjo tuo metu, pradedant deficitiniu telefono įsivedimu ir baigiant paprasčiausiais gyvenimiškais patarimais. O patarti jis galėjo, nes tuo metu jam buvo arti 80-ies metų. Tik daug vėliau, kada susipažinome artimiau, jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kurios vienas veiksmas vyko 1939 rugsėjo mėnsį Smolensko srityje tuose pačiuose koncentracijos stovyklose, kada jis, būdamas Lenkijos armijos kareivis, papuolė rusams į nelaisvę, buvo varomas kolonoje su kitais belaisviais sušaudyti. Jam likimas buvo dosnus – pabėgo ir pragyveno net iki 2003 metų pavasario. Jam kovo 20 dieną būtų sukakę 93 metai. Trūko vos poros mėnesių.


Bus daugiau