Pradžia - Pabaiga - Pradžia...

Lengvai ir saldžiai pakylėtas sidabrinis MŪSŲ rytas.
Prikėlei mane naujoms svajonėms, naujai svaigumo pievai.
Liepei ieškoti Laimės. Nemokėjau pasipriešint.

Pradžia - Pabaiga - Pradžia...

Dažnai sakydavau, jog kai Tau bus liūdna, žiūrėtum į MŪSŲ auksinį mėnulį. Tada būsim KARTU. Juk žinosi, kad tuo pat metu ir aš žiūriu į jį. Visada šalia. Visada su Tavimi. Mintimis ir svajonėmis.
Aš virpu nuo to jausmo. Laisvės ir prieraišumo. Džiaugsmo ir kančios viename.

Dabar mėnulis įgavo kitokią prasmę.
Žiūrėdamas į jį, matau Tave.
Tave Kitokią.
Šaltą ir vienišą. Liūdną, bet visiems vienodą. Rodosi, tu nuleidi akis ir bijai pažvelgti į mane.
Tolsti... Tolsti... Galiausiai išnyksti visam. Iki kitos Tamsos... Iki kito neprašyto mano stebėjimo. Paslapčiomis, kad neišgąsdinčiau Tavęs. Nenoriu, kad žinotum kokie tušti rytai be MŪSŲ.

MŪSŲ nebėra.
Kaip ir saulėlydžių, kurie užgeso MUMS bežiūrint, rugsėjo vakarais.
Kaip nuskendusių dviejų laivų, kurie plaukė į vieną uostą.
Kaip nerūpestingų dienų, kai maudėmės minkštutėj pievoj...
Kaip Tyro, dar nesugadinto vaiko žvilgsnio.
Kaip sudegusio medinio tilto, per kurį pereina milijonai skirtingų gyvenimų.

Nebėra. Nebėra!

Aš tik...
Tyliai tyliai noriu pašnibždėt, kaip man ilgu.
Tu negirdėsi, bet galbūt pajusi...

Nebėra MŪSŲ - esam atskiri - Aš ir Tu.
Aš taip pasiilgau...