Be atsako, Be šypsenos...

Ir bus tyla...
Tyloj tik tylią dainą vėjas gros,
skambės tik tyloje pavasario garsai.
Ar tu širdie išgirsti juos gali?
Kai šoka tylią naktį tylios žvaigždės
ir supasi tyloj tyli svajonė ar tu ją regi?
Regi, klausiais ir supranti, kad tylą
sudrumsčia aidu skriejanti tyli mintis...
Svajonės tyliai supasi ant beržo,
sugauk  jas  ir pasilik savoj širdy...
Sugauk svajonę, kuri supasi aukštai danguj
ant debesėlio mažo, mažo...
Tik kaip pasiekt jei mažas žemėje esi?
Gal pasiseks pasiekt tyloj svajonę savo,
Kuri supasi trapioj pušelėje prie kelio.
Deja širdy tyla..
O skruostu rieda ašara deja...
Maža svajonė nesugaunama  kaip  tyla...
Tyloje kalbas medžiai, gėlės, paukščiai...
Tik žmonės nesupras  gyva širdis, ne ta kuri girdi,
kaip ošia pušys, plaukia debesėliai ir saulė kalba .
Ne, jie nesupras upelio skambesio,
lakštingalos giesmės jie negirdės,
kol jų širdyje tik materialinė  kalba skambės...
Kaip auksas žiba tamsią naktį,
kaip lobis randa kelią į namus, kur grožis  kur tranki daina...
Deja...
Tik pasiliks svajonės ir malda tyli...
Be atsako, ne šypsenos gyvenimo kely...