Iliuzijų kokonas

Mintys tiksliau žodžiai ir sakiniai  kelionės metu dėliojasi kažkaip kitaip, labiau miglotai, šiek tiek fragmentiškai. Kartkartėmis atrodo, kad tie praplaukiantys vaizdai būna svarbūs tik  iki tol, kol jų sulauki, o paskui jų vertė krinta it kokioj biržoj, žaidžiant akcijomis. Juk kiek svarbus kiekvienas išgyventas įspūdis?  Tik tiek, kiek karų tu jį prisimeni savo rutininėj realybėje? 
            Ar nuotaiką, kurią sukelia vaizdai bei žmonės esantys šalia. Nors nuotaika  šiek tiek miglota, svetima, tačiau vis tiek  persmelkianti, paliečianti ir mane. Aplink  skirtingi žmonės, palinkę, svetimi viens kitam ir kits kitam, tačiau judantys į bendrą tikslą numatytą kelinės maršrute.
              Visi tie  žmonės nė kiek nesiskiria nuo buvusių bei būsiančių, tik jiems to neįrodysi. Visi jie propaguojantys  teatrum Mundo. Kuomet jie elgiasi taip, kaip iš jų tikimasi. Tada mes  tarsi tampame ne savimi, o kažkuo kitu, užsidedame kaukę, su kuria gali neišsiskirti  iki savo gyvenimo pabaigos, nors dažnai pasitaiko ją pakeisti kelis kart, kaip kokiam chameleonui spalvą.... gulėti tarp daugybės žmonių, suguldytų į tą pačią Prokrusto lovą, kur iš visų reikalaujama to patie, sudėtinga, dažniausiai neįmanoma, juk žmonės nepanašūs į  šablonus..... Pasaulyje (jis toks mažyčiai didelis) susipina žmonių gyvenimai, kiekvienas vis kitokiais akvarelės potėpiais nutapytas. Tik  negali nuspėti, kiekvieno patyrimų.. O gal gali?  Minimali individuali gyvenimo patirtis atsispindi žmogaus veide, it kokiam  sugeriamajam popieriuj. Mat kiekvienas reikšmingesnis įvykis įsispaudžia į jį, palikdamas tai juoko raukšlę, tai gilią vagą kaktoje...
                    Staiga mano žvilgsnis nukrypsta į  nežinia iš kur atsiradusį it  fata morgana kabantį kokoną, .. nesuvokiu,  jis tikras, ar  tik Iliuzija.... iliuzija? Iliuzija... Kokonas baltas, jis skaisčiai baltas, baltesnis už baltąjį, minkštutį sniegą ir jo viduje slypi gyvybė...
                                      Asociacija kyla viena – tai mano troškimų, gyvų troškimų kokonas. Jame sudėtos, apgyvendintos mintys, lūkesčiai, neišsipildę, besipildantys troškimai, vieni iliuziški, kiti virstantys siekiamybės realybe – ambivalentiški. Juk nenuostabu, kad artėjant pavasariui jis įgauna vis  daugiau gyvasties, juk bunda viskas – net ir norai, kurie buvo užmigdyti žiemos miegu. Tik įdomu ar atsivers gyvybės vartai mano kokonui, ar jis liks įkalintas tarp tų plonyčių gijų susisukusių į baltą, pailgą kamuoliuką...