Vaikinai (Malonu susipažinti II)

Beveik suprakaitavus lipu laiptais, kai mane kažkas prisiveja. Keista, turint omeny, kad aš vėluoju jau penkiolika minučių.
  - Sveika, mes ne iš tos pačios klasės? – klausia kažkoks žavus vaikinas. Na ką gi, vėluoti su juo būtų visai neblogai.
  - Nežinau, turiu erzinantį įprotį neprisiminti veidų. Aš iš pirmos bė.
  - Vadinasi klasiokai. Deividas, - šypsosi man vaikinas. O jis neaukštas, tik truputį lenkia mane. Gražu. Jau nekalbant apie jo ilgokus plaukus ir žalias akis. Ir už ką man tokia laimė?
  - Aš Rasa. Paskubėkim, aš nenoriu nusibaigti lėta ir skausminga mirtim.
  Įeinam į klasę. Auklėtoja aiškina kažką nepaprastai svarbaus apie mokyklos taisykles. Į mus net dėmesio nekreipia, leidžia suprasti, kad mes visai neįdomus. Automatiškai klesteliu su Deiviu į tą patį suolą. Jis pažvelgia į mane, lyg norėdamas kažką pasakyti.
  - Žinai, o mano draugas tuoj ateis, - tartum plyta savo žodžiais pritrenkia mane.
  Nieko jam neatsakau. Virškinu situaciją. Staiga šauna į galvą nepaprasta mintis. Pakrutinu priešais sėdinčią merginą. Ji atsisuka į mane:
  - Ko nors norėjai?
  - Taip, paklausti, ar norėtum sėdėti gale. Už tų vaikinų, - parodau jai Andrių su Artūru.
  - Man tas pats.
  - Gerai, per pertrauką keičiamės.
  Dabar jau Deivis rimtai susidomėjęs žiūri į mane.
  - Kaip manai, ką apie tai pasakys toji mergina, kurios vietą tu nutarei atiduoti?
  - Džiaugsis, manyčiau, - nukertu.
  Per pertrauką prieinu prie Neringos. Neįsivaizduoju, kaip ją įtikinti, kad mano sumanymas tiesiog nuostabus.
  - Sėdėsi su juo? – patys pirmi žodžiai.
  - Ne, su tavim. Klausyk, būk gera, keičiamės su ta panele vietomis. Prašau.
  - Spėju, kad vistiek jau viskas nuspręsta. Okey, bent jau su naujais žmonėmis susipažinsiu.
  Atsibunda Artūras:
  - Ei, žmonės, čia kas – tautų persikraustymas?
  - Ne, tik suradom tau naują draugę. Miela, simpatiška – ko dar galima norėti?
  - Na taip, namų darbus nuo jos gal ir nusirašysi... Tiek to, varykit iš čia.
  Matosi, nervinasi vaikas. O man kas – aš laiminga, geresnės mokslo metų pradžios tikriausiai negalėtų būt. Supažindinu Neringą su Deiviu, ateina ir jo draugas. Aukštas, simpatiškas. Nors su Deiviu nepalyginsi. Atsisuku į Neringa, toji jau šypsosi.
  - Jis Robertas, - pristato mums draugą Deivis.
  - Aš Neringa, ji Rasa, - klapsi akytėmis mano sulo draugė.
  - Tai ką, bandysit išgyvent istoriją? – juokiasi naujasis pažįstamas. – Turint omeny Rimvydą, bus nelengva. O dar jūs sėdit priešais jį.
  - Tai mums rimtai pakliuvo jis? Tikrai tikrai? – netveriu iš laimės aš.
  - Nesidžiauk, iš paskutinės mokyklos jį išmetė už seksualinį priekabiavimą, - tarsteli Deivis.
  Klesteliu į suolą. Tik to ir betrūko. Keturiasdešimt penkios minutės su kažkokiu neaiškiu tipu, kuris mus bandys išmokyti istorijos. Pradedu džiaugtis, kad neturiu milžiniškos krūtinės ir didelės šiknos. Neringa akivaizdžiai mąsto apie tą patį. Deivis su Robertu kažką tyliai šneka. O taip istorija. Spėju, nuo šiandien bus mano mėgstamiausia.