Vakaras

Ar prisimeni vakarą ilgą
Kai dalinomės tylą per pus,
Tarsi žemuoges vėrėm ant smilgos
Tuos širdy prinokintus žodžius.

Tas mintis kur sakyt neišdrįsom
Dėjom užantin, slėpėm giliai,
IŠSISKYRĖM..., bet sielose likom
Tokie patys nedrąsūs bailiai.

Iki šiol pripažint sau negalim,
Kad to vakaro laukėm seniai
Jam atėjus tylėjom lig valiai,
Taip besėdint pragydo gaidžiai.

Kartais žodžiais ne viską pasakom
Kartais tylint suprantam geriau,
Užsimerkę daugiau ką pamatom
Neišgirdę, sužinom daugiau.