Nematomas

Jis įtraukė pirmą dūmą. Išpūtė. Garas laikėsi šaltame ore gana ilgai, kabojo lyg prilipęs. Danielius atsistojo. Pakilo nuo šalto cementinio gabalo ir paėjėjo kelis žingsnius.
- Kur eini? - paklausė Vilė likusi sėdėti.
Jis tylėjo.
- Manau reikia aplankyti tą vietą.
- Kokią?
- Kur jis žuvo.
- Kas?
Danielius nenatūraliai nusijuokė.
- Jis - gyvenimas mano.
- Ką čia vapi? - nesuprato Vilė.
Danielius tyliai išskrido mintimis ir pradingo iš skersgatvio. Paliko ją vieną.
---
Danielius pasirodė toje vietoje. Ant traukinio bėgių mirė jo draugė. Ji buvo vienintelė kuri suprato Danielių, ji palaikė, mylėjo ir padėdavo. Niekas Danieliaus labiau neprižiūrėjo, labiau juo nesirūpino. Niekas neklausdavo jo, kaip jis jaučiasi. Visiem visada jis
buvo niekas. „Danielius - kas jis? Giminaitis? Draugas? Aaa, taip, tas. Nieko apie jį nežinau. Pamiršau kaip jis atrodo... „
Nara buvo vienintelis žmogus kada nors vertinęs Danieliaus gabumus. Ji žinojo, kaip Danielius mėgsta muziką, teatrą, tapybą. Gitara buvo jo geriausia draugė, teptukas - draugas, o vaidyba viską vienijo jo širdyje. Jis buvo pasišventęs tam. tačiau, mirus Narai nebeliko palaikymo. Neliko spyrio, pastūmejimo į priekį kažko siekti ir kažko tikėtis iš gyvenimo. Vaikinas nebegalėjo laikytis taip, jis nesugebėjo būti toks, koks buvo, tad viską metė ir nuėjo „dramatišku keliu“, kaip būtų pasakiusi ji.
Danieliaus mergina nusižudė. Niekas nežino kodėl. Jam niekaip nebuvo aišku kodėl Nara, kad ir taip labai mylėjo jį pasmerkė save ir jį tokiam likimui.
- Negi tu galvojai, kad be tavęs dar tęsiasi gyvenimas? - verkė vaikinas. -Negi tikėjaisi, kad taip pasielgdama nieko nepakeisi, kad viskas bus kaip buvę? Tu taip manei?..
Danielius paliko raudoną jurginą - mėgstamiausią jos gėlę - ant bėgių ir atsistojęs išėjo. Per daug skaudu buvo žiūrėti į tas pavojingas pervažas ir galvoti, kad jos pražudė Narą, kurią jis taip mylėjo.
Danielius nebeverkė. Jau ėmė tekėti saulė. Jis lėtai nuėjo ir pradingo pats savyje - su pirmais spinduliais.
---
Po kelių dienų jam paskambino Vilės mama.
- Sveikas Danieliau, -tarė ji. -Na, tu Vilės draugas, -atsiduso-Tai pamaniau, galėtum žinoti kur ji yra... Jau kelios dienos negrįžta namo.
- Ne, ponia, tikrai nežinau, -melavo jis.
- Na... Jei tikrai, tikrai nežinai, tada netrukdysiu... -sutrikusi tarė ji.
- Jei ką sužinosiu, paskambinsiu. -Užtikrino Danielius.
- Labai ačiū. Ir iki.
- Viso gero.
Vaikinas padėjo ragelį ir nusišypsojo pats sau. Juk tai jis taip padarė. Jis nužudė Vilę ir palaidojo jos lavoną miške. Tai jis tai padarė. Jis, kuris dabar turėtų gyventi su nežmonišku skausmu dėl to ką padarė, jis dar drįso šypsotis. Nara, ilgiuosi tavęs - mąstė.
Ir kitą dieną vėl įstojo į muzikos mokyklą, dailės burelį ir užsirašė į teatro užsiėmimus.