Priklydėlė

Skiriu Tau, uodeguotoji...


Alfredas  Girdziušas Paliesius

Priklydėlė

Kai aš ją pamačiau, pagalvojau kad prie durų guli numesti murzini juodi vaikiški kailinukai, bet tie “kailinukai” staiga iškišo dar murzinesnę uodegą ir blizgančią juodą nosį. Tai buvo šuo...
... Buvo ankstyvas ir šaltokas pavasaris. Studijoje, kur fotografuodavau, dar nuo žiemos retai vėdinamas kambarys  trenkė seniai nevalytais kiliminiais patiesalais. Gurkšnis šviežesnio gatvės oro, praskiesto mašinų “dorantais”, atrodė mielesnis, gaivesnis, nes  durys vėrėsi tiesiai į pietus, į vidudienio saulę. Saulėkaitoje prie manųjų durų ir susisuko šunėkas. Kaip ir dera, pasilabinau, o kadangi durys liko praviros, tie “vaikiški kailinukai” ramiai įėjo į vidų, apuostė pasienius ir atsigulė kampe. Iš pradžių šis akiplėšiškumas man patiko, bet kai užuodžiau, kad su svečiu į vidų įsiveržė dar “gaivesnis” oras, pabandžiau susitarti gražiuoju – išvilioti laukan su perdžiuvusiu duonos gabalėliu. Nepavykus, griebiausi represinių priemonių – pakėliau balsą ir trankiau grindis kojomis. Mano šamaniškas šokis keturkojui, matyt, labai patiko. Jo uodega taip smagiai lakstė  į šonus, kad nabagas vos patsai pastovėjo. Nelabai vykusius mano diplomatinius reveransus  be jokių ceremonijų užbaigė užsukęs kaimynas, kurį vadinu “černobiliečiu”. Jau toks liesas, kad galėjai matyti ką pusryčiams buvo suvalgęs. Žodžiu, “kailinukai” buvo išspirti, durys privertos ir incidentas užmirštas.
Vakare, išėjus laukan, buvau sutiktas vėl to pačio šuns. Jis šokinėjo, meilinosi, šėlo ir vertėsi kūliais lyg aš būčiau buvęs jo šeimininkas nuo pat jo šuniškos gimimo dienos. Skubėjau namo. Šuo linksmai bidzeno šalia, stovėjo kol degė raudonas perėjos žibintas ir pradėjo verksmingai cypti kada įšokau į troleibusą, važiuojantį  geležinkelio stoties link.
Ryte prie studijos durų vėl stovėjo kudlius! Ir taip visą savaitę. Mūsų santykiai darėsi šiltesni (iš mano pusės, nes šuns, prisiekiu, negalėjau apkaltinti “šaltumu”), palikdavau ėdesio ir priklydėlei. Tai buvo kalė, bet labai jau šuniškai smirdinti.
Šeštadienio ir sekmadienio pavasariniai daržų darbai ištrynė iš atminties nuotykį su benamiu šunimi, bet pirmadienis pribloškė – kalė manęs laukė prie studijos durų. Aš pasimečiau ir pasijutau kažkodėl kaltu kada smirdalė kūlvirsčia puolė prie manęs. Šuo ne cypė, bet staugė iš laimės. Prie stotelės žmonės persukę sprandus piktai  stebėjo mūsų susitikimą. Kalės studijon neleidau, bet, palikęs visus daiktus, nuėjau į parduotuvę ir nupirkau inkstų. Mano nuostabai šuo ėdė nenoriai. Ir taip vėl visą savaitę – verksmingi, tikriau cypingi išsiskyrimai ir pašėlę susitikimai. Kaimynai papasakojo, kad  kalė manęs ištikimai laukdavo ir per išeigines dienas.
Vieną šeštadienį dirbau ir, kada iki traukinio išvykimo buvo likę pora valandų (gyvenu už Vilniaus), nutariau kulniuoti į stotį pėsčias. Šuo bidzeno šalia nė žingsnio neatsilikdamas. Prie vagono prasidėjo šuniui isterija: kalė jau ne staugė, o verksmingai kaukė, lakstė palei vagoną, bet nedrįso šokti į tambūrą. Vagono palydovui įgriso šis “koncertas” ir piktokai, bet, galbūt, užjausdamas šunį, paklausė ar jis mano. Pasimečiau. Atsisakysiu – išduosiu šunį, kuris kažkodėl pasirinko mane šeimininku, pasakysiu, jog mano –  įsipareigosiu. Bet kam? Sau? Šuniui? Pasielgiau nedorai (nors nemelavau!) – pasakiau jog tai priklydėlė ir... paprašiau, kad leistų pasiimti su savimi. Gavau leidimą– kalė laukė mano gesto lipti, šoko griūdama į tambūrą,  atsigulė prie kojų, prisiplakė ir drebėdama išgulėjo iki išlipant. Taip  beveik pusvalandį “kvepinau” vagoną. Namuose  kaip mokinukui teko aiškintis iš kur ir kaip aš atsitempiau skarmaluotą ir dvokiantį “dvorterjerą”.
Kalė neturėjo benamių šunų įpročių – buvo išranki maistui, įsmukusi į kambarį taikstėsi atsigulti net į lovą. Kalė greitai namiškių simpatiją užsikariavo gal todėl, kad man rytais išvykus į darbą, kildavo verksmas, cypimas ir durų draskymas. Jau po kelių dienų šuo suprato kas yra namiškiai, nė colio neperžengdavo daržų ribos ir aplodavo kaimynus, praeivius...
Apie priklydėlę, kuriai dar nespėjau net vardo duoti, papasakojau savo dvyniui broliui. Jis kažkada savo dirbtuvėse buvo priglaudęs panašią kalę – juodą, kudlotą. Ją net maudyti vonioje į namus tempdavosi, gelbėjo jai gyvybę nuvežęs į veterinarinę kliniką, kada vaikigaliai su kilpa ar peiliu perrėžė vargšei kaklą. Žaizda buvo užsiūta ir užgijo kaip “šuniui”. Broliui persikrausčius su dirbtuve kitur, kalę prižiūrėti atidavė kaimynams. Naujieji šeimininkai vėliau pareiškė, kad šuo nuo jų pabėgo. Tad brolis, užgirdęs mano pasakojimą, paprašė pažiūrėti kalei kaklą:  jeigu tai ta pati kalė – bus užgijusios žaizdos randas.
Randą, o gal tik į randą panašią raukšlę radau. Aš nustebau – atsitiktinumas,  tik paprasčiausias sutapimas ar tai tikrai tas pat šuo? Kaip šuo Vilniuje galėjo surasti mane, juk aš ne toks jau dažnas svečias būdavau brolio dirbtuvėse ir nesibičiuliavom, berods, su kale. Gal aš to pačio kvapo kaip brolis? Bet tai neįmanoma. Gal šunėkas pasiklydo kvapuose, gal jam atsitiktinai pavyko užklysti prie mano durų ir prisiminė?
Dabar negaliu pasakyti. Negali ir toji kalė pasakyti. Šiandien nežinau jos likimo – žioplai pamečiau aš ją užklydęs į  turgų. O gal kas ją priglaudė, gal ji išėjo ieškoti pirmojo šeimininko -  mano brolio. Kaip jai sekasi? Dažnai be reikalo užbrendu į tą turgų. Gal pamatysiu šmirinėjančią tarp žmonių savo kudlę. Atrodo, jeigu ji atsirastų, leisčiau ir ant lovos pagulėti. Ji manęs juk neišdavė...