2008 04 01 trumpa istorija prieš miegą...

plonais voratinkliais
tavo veidu
pirštais,
kurie pavirsta jūra,
kai grįžti nuėjus
daugiau nei tikejaisi
ten laukymės gale
(griuvėsiuose)
tave nusivesiu
pasėdėt ant senų,
sukiužusių suolelių
po nedegančiais
žibintais...
aikčioji nuo kiekvieno
šešėlio net medžio,
kuris stovi ten jau kelis
dešimtmečius
(tu virpi,
nors ėjai pro
ji šimtus kartų,
o aš vis stengiuosi
suprasti, kaip tau tai
pavyksta)
kai judinant vėjuj
plaikstosi jo garbanos...
nebijok veduosi tave ten,
netodėl,
jog turėčiau piktų kėslų,
bet priešingai
todėl, kad jų neturiu...
man tiesiog patinka,
kai nesivaržydama
mindai auksu žėrinintį
grindinį...

aš dabar tyliai užmiegu -
akys užsimerkia tik vėliau...
keistas įprotis pavargus
vis galvoti,
jog aš vienas
medis nuspalvintas krauju
iš vidaus
galutinis tikslas paprastas...

... pareiti