Lietus

(nesvarbu, kad dabar nelyja, pakelėj zyzia dulkės, o šienas kvepia šviežiai išlygintais baltiniais)
Paklausyk, kaip dangus prisisunkia vandens, bet pagaili jam savo mėlynumo ir velka tamsius apžėlusius pilvus, apsibrozdinusius į medžių viršūnes. Užversk galvą ir lauk, kad išgirstum, kaip keli pasimetę lašai aplaižo tau kaktą ir susikala į plaukus, o vienas būtinai pasiklysta už ausies. Vėjas bando juos susižerti sau, tarsi grąžos monetas, bet nesugeba suvaldyti, tik skina vis kitus iš aukštybių, braukia godžiais mostais ir švaisto tau į akis. Šlapi siūlai apraizgo vijokliais tavo langą, pro kurį naktį nematysi nieko, tik savo iškvėptą lengvą apskritimą su plokščiu nosies antspaudu. Ir galvosi - kodėl aš negaliu šildyti šonų savo lovoje, kaip koks mielinis pyragas, ir sapnuoti ugnies šokį krosnyje. Arba išplėšti dainą iš gerklės, kaip kaukia lėktuvai, prieš atitrūkdami nuo žemės. Bet ne, lova susisluoksniavusi tamsiomis klostėmis lyg apmirusi, o basas kojas kandžioja pastalės šešėliai. Ir tik viena permatoma smilga kartais perbraukia paširdžius, sukužda tarpupirščiuose ir nužydi prisiminimuose. Tu kabiniesi į ją, lyg skęstantį galėtų išgelbėti meškerės kabliukas, ir plauki laiko srove į rytus, kol neįspėjamos priešaušrio spalvos nuovargiu užgula akis.