....Ji...

Aplink tiek pažįstamųjų, sustočiau paplepėti, tačiau tik draugiškai linkteliu kiekvienam ir einu pas Ją. Jos nemačiau jau pora mėnesių. Anksčiau kas rytą eidavau su Ja pasisveikinti, kartais ir išlieti širdį. Ji vienintelė tokia, kuri tiesiog mane išklausydavo, nieko netardama, nemoralizuodama. Nuolat Ja grožėdavausi, traukė Ji mane savo veržlumu, o kartais tiesiog sukaustyta ramybe. Esu vienintelė, kuri Ją myli už paslaptingą grožį, teikiamą peną apmąstymams, o ne už materialinę naudą ar teikiamą malonumą.
  Tad šiandien skubu pas Ją, trokštu pagaliau vėl pamatyti,
išgirsti, užuosti... Tikiuosi Ji nepasikeitė, meldžiu, kad mane prisimintų ir atleistų už tai, jog ilgai nelankiau. Pagaliau atėjus pamatau Ją šokant su vėju, tokią pat aistringą, kokią ir palikau. Pasisveikinu švelniai liesdama tarsi norėdama Ją prisijaukinti. Po kelių akimirkų susilieju su Ja. Jos vėsios glamonės ramina. Kalbu Jai nesustodama, džiaugiuosi vėliai galėdama būti su Ja. Nuo šiol niekada daugiau jos nebe paliksiu...