14$

skiriu savo katinui ir kitiems, kurie padėjo parašyti šią knygą
taip pat special thanks to fait klab ir Palahniukui: ačiū

With a gun barrel between your teeth, you speak only in vowels.

Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o vamzdis tarp dantų, gali ištarti tik balsius.
Kambaryje tamsu, bet užuolaidos atitrauktos ir aš galiu matyti kiemą ir namą priešais. Tame name gyvena daugybė senių, šeimų su mažais vaikais ir kitokio šūdo. Dauguma iš jų palieka užuolaidas neužtrauktas. Tai viena iš priežasčių, kodėl man niekuomet nebuvo reikalingas televizorius. Be to, į šitą prišniaukštą butą grįždavau tik pernakvoti. Nekenčiau šitos skylės, kaip tik galima nekęsti negyvo daikto. Jau pats faktas, kad nieko be jo neturėjau, varė mane iš proto.
Eidamas miegoti, visuomet užtraukiu užuolaidas. Man tai tas pats, kaip kitiems užkabinti grandinėle duris.
Oi.
Iš tiesų mes nesame mano bute. Ir apskritai – to buto jau penki mėnesiai kaip nebėra. Sudegė, dėl kažkokio šūdniekio. Kažkas negerai su elektros instaliacija. Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o vamzdis tarp dantų, sunku blaiviai mąstyti ir atmintis nebetokia kaip paprastai.
Saimonas sėdi ant kėdės, užmetęs kojas ant dulkinos dėžės nuo spausdinimo popieriaus. Jo veidas papilkėjęs. Šitaip sėdėdamas jis primena man nuviltą moterį, spinduliuoja pyktį. Mano kėdė stovi taip, kad jam būtų patogu ištiesta ranka laikyti ginklą, kurio vamzdį vilgo mano seilės.
Įdomu yra tai, kad saulė teka nevienodu laiku, sako Saimonas. Ir visi tie maži dalykai: tavo darbas, tavo namas, tavo vairuotojo teisės ir tavo mašina, tavo draudimas ir sąskaitos už komunalines paslaugas... O galėtum keliauti po pasaulį stebėdamas, kaip dangus niekuomet nesutemsta.
Jėzau, žmogau, tu svaičioji apie vampyrus, sakau.
Be abejo, atsako Saimonas. Tu žinai apie ką kalbi. Gi netrukus būsi vienas iš jų.
Kai jis viską šitaip pastato, turiu pripažinti, skamba neblogai. Visai kitaip jautiesi sėdėdamas viename kambaryje su bepročiu buvusiu bendradarbiu, kuris laiko tave įkaitu. Jei būčiau telepatas, duočiau žinią žmonėms lauke, tiems uniformuotiems bičams, kurie nesiryžta šturmuoti šito paskutinio pamišėlio prieglobsčio. Pasakyčiau jiems taip: jūs vienintelis mano šansas kaip nors išbristi iš šito mėšlo. Šiaip ar taip, aš jau lavonas.
Manau, jog mums geriau likti draugais, sako Saimonas.
Taip sakydavo ji, sako Saimonas.
Negaliu patikėti, kad kokia nors boba galėtų būti atsakinga už tai, kas dabar su manimi vyksta. Bet ko daugiau aš galėčiau tikėtis? Šiek tiek pagarbos, trupučio orumo žūti didvyrio mirtimi? Dievas mato, gyvenimo man ne taip jau ir gaila, bet šitaip? Ne.
Turiu pinigų, nesijaudink, sako Saimonas.
Tarsi ketindamas man ką nors pažadėti, jis palinksta į priekį ir aš jaučiu, kad be vargo galiu pastumti vamzdį liežuviu skruosto link. Šitaip lengviau ne tik kvėpuoti, manau, galėčiau išleisti vieną kitą užtikrintą garsą.
Baik verkti, sako Saimonas.
Jis nesako: baik verkti, viskas bus gerai. Saimonas sako:
Baik verkti.
Saimonas sako:
Baik.
Eidamas miegoti, visuomet užtraukdavau užuolaidas, taip jausdavausi saugiau. Čia langai nuleistomis žaliuzėmis, tačiau saugumo jausmo nėra. Už lango, ten visai apačioje, vaikšto vyrai su ginklais, vyrai su leidimais tuos ginklus panaudoti pagal paskirtį – ištaškyt smegenis idiotams.
Saimonas mano, kad jo ginklo paskirtis tokia pati. Jis teisus. Visų ginklų paskirtis daugmaž vienoda.
Tu žinai, kokia ji, sako Saimonas.
Nukreipti sprogimą teisinga kryptimi, sakau.
Taip, sako Saimonas. Taip.
Taigi jis pasiima ginklą. Dujinį pusiau automatinį Armalito AR-180. Devynių svarų svorio Eagle Apache karabiną su trisdešimties kulkų apkaba. J&R 68 pusiau automatinį karabiną: trisdešimties kulkų apkaba, svoris – septyni svarai. Taigi jis pasiima J&R. Nusiperka nelegaliai, žinoma, ir pasistato prie lovos. Atsigula, kiek pamąsto, pakiša karabiną po lova. Ryte atsikelia tiksliai numatytu laiku. Trys valandos (valanda kelio) iki darbo pradžios. Švariai nusiskuta, kelias minutes atidžiai apžiūrinėja save priešais veidrodį. Persibraukia ranka kaklą. Suvalgo dubenėlį grikių košės. Vieną kietai virtą kiaušinį. Greifrutą ir išgeria stiklinę sojos pieno. Suvalgo kitokio šūdo, jaučiasi sotus. Supakuoja karabiną. Pasiima diplomatą. Apsirengia. Išsivalo dantis. Nusišlapina. Susišukuoja savo išsausėjusius, šiaudų spalvos plaukus. Išjungia šviesą, teliką, muzikinį centrą, užsuka dujas, vandenį, pašeria auksinę žuvytę, uždaro katiną koridoriuje. Užrakina buto duris. Laiptinėje nieko nesutikęs išeina į kiemą, įsėda į mašiną. Sustoja pakeliui ir nusiperka kavos. Geria lėtai, pasimėgaudamas, tai paskutinė jo kava. Jinai šūdo spalvos, bet argi ne tokia ir turi būti kava? Pristabdo, apsipila marškinius, nesvarbu. Užsidės švarką ir nebus matyt. Pasistato saugomoj aikštelėj, tik Jennings&Rall darbuotojų mašinoms skirtoj aikštelėj. Įeina į pastatą, pulsas normalus. Džefas, mūsų apsauginis, pasisveikina su juo ištiesdamas elastiniu bintu apvyniotą plaštaką. Visai kaip ir su manim, retkarčiais nueinam pažaist boulingo: aš, Džefas ir Saimonas. Pakyla liftu – dzingt! – devynioliktas aukštas. Jis skubiai nuspaudžia mygtuką: stop. Durys šiek tiek prasivėrė, bet per mažai, kad kas nors pajėgtų ką nors įžiūrėti. Jis neįžiūri, vadinasi ir kiti neįžiūrės. Tačiau garsai pasiekia ausis: rytinis šurmulis, pasisveikinimai, įprasti banalūs juokeliai, juokas. Susitvarko su ginklu, pasikiša po pažasčia. Vėl nuspaudžia mygtuką, leidžia durims plačiai atsiverti. Vienas žingsnis – ir jis jau biure.
Mėginu praslinkti niekieno nepastebėtas, galva plyšta. Mūsų akys susiduria, sakau: o, sveikas... Saimonas čiumpa mane ir mes čiuožiame siauru praėjimu link boso kabineto. Saimonas šaudo, kolegos klykia, aš, gyvasis skydas, negaliu nieko padaryti. Boso galva ištykšta ant sienos. Galvoju: o užtrauktukai ar atsisegė? Saimonas skubiai užbarikaduoja duris. Kas čia darosi, klausiu. Sėsk, Saimonas numeta karabiną ir kiek negrabiai atstato į mane pistoletą. Bet aš per daug pasimetęs, kad bent pamėginčiau priešintis. Jis pririša mane prie kėdės, rankas suklijuoja izoliacine juosta. Pats atsisėda ant kitos. Išsitraukia mobilų, susisiekia su policija ir visa tai padaro pats. Boso kabineto sienos stiklinės, jis jau nuleido žaliuzes, dabar iškula viena stiklą. Tie, kurie dar nespėjo išsinešdinti iš biuro, pradeda pratisai klykti. Tylos, Saimonas surinka. Vieną vienintelį kartą Saimonas surinka, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis išsigando ar supyko. Saimonas paprasčiausiai nori būti išgirstas. Balsai už sienos pamažėle nutyla. Saimonas iškiša šautuvo vamzdį pro iškultą langą, stiklai gurgžda po kojomis. Kas čia darosi, klausiu. Saimono telefonas suskamba. Skambina vaikinas iš FTB. Saimonai, mes galime susitarti, sako vaikinas iš FTB. Niekas neturi nukentėti, sako vaikinas iš FTB. Saimonas pareikalauja žiniasklaidos dėmesio: jis turi gigantišką sąrašą dalykų, kuriuos norėtų, kad išgirstų pasaulis. Niekas neturi nukentėti, pakartoja vaikinas iš FTB. Ir tuomet aš suprantu, kad, nepaisant nieko, jau esu lavonas.
Man buvo baisiai įdomu ją stebėti, sako Saimonas.
Sparčiai artinosi prezidento rinkimai, sako Saimonas. Bet politika man neberūpėjo.
Man baisiai patikdavo ją stebėti, sako jis.
Kai mane paliko mano nelaimingoji rusaitė, sakau.
Kai mane paliko Nastia, mano kišenėje buvo keturiolika dolerių.
Sakau tai Saimonui, nes tikiu, jog jis gali manęs pasigailėti. Aš nenoriu mirti dėl tos moters. Aš negaliu mirti dėl moters, kurios nė nemačiau.
Keturiolika dolerių ir nieko daugiau. Aš surijau sumuštinius su žuvim ir išėjau į gatvę.
Dvokdamas žuvim, sako Saimonas.
Dvokdamas ne tas žodis, sakau. Aš buvau žuvis. Buvau visos žuvys.
Saimonas kalba telefonu su kažkokiu dideliu žiniasklaidos magnatu. Magnatas klausia, kiek Saimonas nori už savo istoriją. Tikriausiai pirmą kartą šiandien Saimonas sutrinka: jis nenori pinigų, pinigų jam nereikia.
Turiu pinigų, nesijaudink, sako Saimonas. Tai skirta man, bet aš ir nesijaudinu. Mano kišenėje keturiolika dolerių už kuriuos niekuomet nieko nebenusipirksiu.
Jei šitaip galvosi, bemat pamesi protą, sako Saimonas.
Tu geras vaikinas, Lū. Tu žinai, kokia ginklo paskirtis, sako Saimonas.
Saimonas tyli, magnatas beria žodžius kaip žirnius: Saimonas gaus viską... viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską viską ko nori. Viešumo. Jis nori būti išgirstas ir magnatas prižada, kad jokia sumauta vyriausybė jo nenupirks, kad nepaviešintų paskutinių Saimono žodžių. Nežinau, ar aš tuo patikėčiau, primena pigų triuką.
Svarbu nukreipti sprogimą teisinga linkme, sako Saimonas.
Jis pasako viską, ką nori. Kai kitame laido gale įsivyrauja trumputė tyla, kad, kaip buvo sutarta, pasigirstų vaikino iš FTB balsas, Saimonas išmeta telefoną pro išmuštą stiklą į biurą. Kažkas suaimanuoja. Kažkam kulka neatnešė staigios mirties.
- Kaip čia karšta, - sako Saimonas.
Prieš pat jam ištraukiant ginklo vamzdį man iš burnos aš pajuntu, koks saldus oras aplink.
- Kodėl, Saimonai... – mėginu pasakyti, bet žandikaulis surakintas, o liežuvis nutirpęs.
Kodėl, Saimonai, kodėl aš, kodėl, Saimonai, kodėl aš?
- Aleisk, Lū, - sako Saimonas.
Ir nuspaudžia gaiduką.
Kiekvieno ginklo paskirtis daugmaž vienoda: nukreipti sprogimą teisinga kryptimi. Šito Saimonas niekados nesakė, jam ir nereikėjo. Aš pats žinau.