Prisiminiau pasaką

Snaudžiančio sniego šešėly,
Tylinčio miego delne
Verki plaukus suvėlus,
Pametusi stiklo šukas.

Basa, pavargusiom kojom,
Tu bėgai uolėtais krantais,
Jungai be rūpesčių mojai
Ir šitaip į mirtį vedei.

Ašaros krinta ant pirštų,
Ant sudriskusios lino marškos.
Tu savo beprasmę jaunystę
Žuvėdams bandei atiduot.

Verki plaukus suvėlus,
Pametusi stiko šukas,
Tuomet paleidai su vėjais
Save į jūros bangas.