Medis už mano lango

Jį lenkia vėjai, spaudžia liūtys ir sniego pusnys. Jis turi išlaikyti didelius ir sunkius vaisius ant savo liaunų šakelių, turi atiduoti savo energiją jauniems ir visai gležnučiams pumpurėliams ir lapeliams. Turi kentėti neiškenčiamą speigą ir ledą žiemą, kai vėjas stingdo vandenį viduje. Turi kentėti nepakeliamą karštį, kai saulė svilina jau ir taip perkaitusius lapus ir žiedus. Jis turi džiaugtis gavęs nors vieną lašą neįkainojamo vandens sausiausią metų dieną, turi džiaugtis saulės spinduliu lietingą dieną. Jo svajonė išgirsti mažų paukščiukų čiulbesį ant šakos susuktame lizdelyje, jo svajonė yra džiuginti Tave ir mane savo saldžiu vaisiumi, iš savo sėklytės išauginti dar vieną medį. Svajonė saugoti mažą daigelį nuo stiprios liūties ar per daug saulės spindulių. Jo svajonė kad kiškis nugraužęs liauną kamieną išsigelbėtų nuo bado ar mirties.
  Tas medis yra mūsų gyvenimo mokytojas, mūsų didžiausias pavyzdys, mūsų vedlys per tamsų mišką.