Iš streiko štabo

Šiandien pasijutau kaip štabe. Ir jei iš pradžių mokytojų streiko idėja abejojau, tai dabar nė kiek. Mokytojai - šaunuoliai, kad išdrįso pakelti galvas ir pakovoti už save.

Paskutiniu laiku negaliu žiūrėti žinių ar skaityti laikraščių, nes man tai sukelia tik stresą ir kvailus panikos priepuolius. Galima sakyti, jog socialine erdve aš esu visiškai nusivylusi ir visiškai nuo jos nusigręžusi. Žmogus - vienas, vieniša tvirtovė.

Žinoma, tai nereiškia, jog aš dabar imsiu manyti kitaip. Bet šita mokytojų drąsa - tai šviesos spindulys mūsų baimės sukaustytoje visuomenėje. Mūsų protus vis dar tebevaldo baimė, ypač provincijoje, kur toks gyvas pareigų ir materialinės gerovės kultas. Tai - mirusiųjų kultas, su žmonėmis, dievinančiais materialines vertybes ir apskritai valdžios instituciją, apskritai nėra apie ką kalbėtis. Jie nemoka juoktis. Jie pernelyg susirūpinę. Ir niekaip negali paliauti rūpintis. Įdomu, ką jų leksikone reiškia tokia sąvoka, kaip „gyvenimo džiaugsmas“? Ir apskritai, kodėl mes taip nemokame džiaugtis? O gal tai apskritai nereikalinga? O gal tam neturime moralinės teisės?... Todėl mums ir lieka amžinas susirūpinimas... Bet Dievas mums davė šią dieną...

Teko girdėti, jog kai kurios mokyklos pasitraukė iš streiko todėl, jog direktoriai jiems už streiko dienas šimtu procentų sumokėjo darbo užmokestį? Tai ką, jų visa kova - pailsėti ir už tai gauti pinigus? Kaip sakoma, nemesk kelio dėl takelio... O kitaip... Kaip buvo sakoma mūsų štabe - nepameskime idėjos siūlo... Juk streikavome ne todėl, kad turėtume laisvų dienų ir už jas mums apmokėtų?...

Mūsuose vis dar trūksta pilietinio ryžtingumo. (Apskritai - ar drąsu tarti šitą žodį „pilietis“, „pilietiškumas“?...) Kai kurie mokytojai streikuoja priversti kolektyvo. Tai daugiau negu juokinga. Suaugęs žmogus turėtų sugebėti už savo veiksmus prisiimti atsakomybę. Abejoti ir pasirinkti, kuo tikėti kuo ne - taip pat kiekvieno teisė... Mokytojai - tokie pat žmonės, tik - kai kurie išdrįsę ir susivieniję... Nepaisydami jokių „bet“. Žinoma, dezinformacija daro savo.

Bet aš vis dar toli. Kažkur nugrimzdusi. Bet ar ne laikas pagaliau išsiropšti iš savęs? Ar ne laikas patikėti savimi, žmogumi, visuomene, Lietuva? Ir tegu į tą tikėjimą neįeina valdžios institucijos (nors ir ten dirba konkretūs gyvi, jaučiantys žmonės...) Kaip sakoma, žuvis pūva nuo galvos... Tegu mes ir netikime Lietuvos valdžia, bet džiugu, kad galime būti vieningi, kad galime patikėti vieni kitais... Ir norėtųsi, kad ta vienybė, tas tikėjimas neišbėstų nurimus streiko aistroms... Ir kad žmonės geresnio gyvenimo (keista, bet ir kitokio požiūrio į žmogų) važiuotų ieškoti ne į užsienius, o dirbtų ir kovotų čia, Lietuvoje.. Ar ne to yra mokomi mokiniai? Tačiau gal tai - tik gražūs žodžiai?... Žodžiai, kuriems niekada nelemta tapti kūnu?... Visa širdimi džiaugiuosi, kad tai prasidėjo. Ir ne nuo ko kito, o nuo mokytojo.

O dar geriau būtų, jog mūsų valdžios vyrai ir moterys imtų demonstruoti neįtikėtiną pilietiškumą ir atsakomybę, o ne ne vien visomis jėgomis laikytųsi įsitvėrę savo kėdžių... Patikėti. Norėčiau. Labai.

Žodžius "pradėti nuo savęs" aš laikau magiškais, nes jie vieninteliai gali pakeisti tikrovę, pasaulį. Šiuo atveju galime pasakyti ir taip: "Valstybė prasideda nuo manęs".