* * *
duok man išmaldos
sene mūsų
bendra anapusė nelygu kaip plūduriuoja
akių baltymuose kasrytinės meditacijos krečiama ir sielos
agonijoje blaškosi mano niekas per kančią verčiuosi dievo
rykštės šventinamas išalkusia prigimtimi mirte mirštu
kvapnieji tavo aušros vartai stuburu žemyn lūpomis į smegenis
ant sausos erekcijos šaknies kabinuosi nemazgotas
priedurio velionis niekuomet neužgimsiantis
rūgštus paveikslo sėkla
žalėsio užkalbėtas vanduo prie visako
medžio tu augini savo mirusius plaukus ir aš prasigėręs
iš dievo kišenės laimės kūdikis jo ir įsūnytas nulinio pakantumo
poezijoj įkalintas be dėmės be raukšlės savo nekaltybėj
kasnakt glamonėju pragertą jo dukters mano moterį varpo lūpoms
sueities mišioms prasižiojant čia šypsosi šekspyro raidėmis
šnopuojanti gimdyvė ant naktipuodžio maldaknygė ir aš
visų religijų atgal gimdomas neskaniai atsisveikinu
sueižėjęs po kojomis bedieviška diagnozė
negyvam eilėraščiui vos beištveriu
kryžiaus paslaptį bažnyčioje tik
nelysk dievui į akis
duok man išmaldos sene tu
būk mano ieva
štai tau žalias obuolys