pamestinukas

dievas pametė mano buvimą,
kai virkštelę nukirpo kregždės
ir nusinešė miesto padegti,
tartum lietūs nebūtų dar gimę.
žliaugė bokštų parabolėm godos,
iš dangaus nukritusios tiesos,
dievas prašė neverkti, - pakviesias
į šventųjų tarnybinį plotą.
kažkad pametė, o dabar rado
mano gyvastį plauko plonumo,
apsivijusią prieblandos dūmus,
o pasaulis tuoj virs į kaladę –
aštriaubriaunę būties pribuvėja,
su kuria visi turi kontaktą.
duok man, dieve, dangiškus raktus,
nes spynos skylutė mažėja...