namop

Grįžtant namo visuomet apima bauguma. Einu ir žiūriu į atskirus namus. Ką jie slepia? Tie kraupūs iš lėto žudomų, išvargusių sielių konteineriai. Vis pagalvoju ar ateis ta akimirka kada masiškai išsiverš ta neapykantos, skausmo, pažeminimo lavina, kuri dabar šmėžuoja tik atskirais jaunystės agresijos ir bobutės kuri su sveikuolio energija plūsta kaimyną epizodais, po kurių nevalingai norisi “perkrauti” vaizdą, paspausti “ctrl+alt+del”, kad galėtum įsivaizduoti, kad to nematei, kad tavęs tai neliečia, kad tai tebuvo iš elektronikos į realybę atkeliavusi klaida ištaisoma magišku “restart” klavišu. Prišnerkšta ir epizodiškai prispjaudoma krauju, kurio salsvas kvapas maišosi su nuorūkų pelenais laiptinė, dar labiau sustiprina jausmą, kad papuoliau į erdvę prisodrintą gyvuliškai grubiomis, kone pirmykščio paprastumo kiekvieno žengiančio šiais laiptais emocijomis – ar tai būtų degtine save žudančio kaimyno jėga, ar mano sunkiai slepiama baimė. Įsispraudęs į žmogidės narvelį atsiduodu nepaliaujamam krebždėjimų, atodūsių, neapykantos klyksmų ar vaiko verksmų srautui. Kairė, dešinė, viršus, apačia ... susiplaka į klampią neviltį.. Kažkas už šių sienų taip pat priverstas kęsti ir mano garsų odą, taikyti sąmonėje mudviejų, mūsų trijų, mūsų keturių, mūsų bala žino kiek garsus....  aš namie....