Priesaika

Į aukštą pilkapį jie kopė.
Visi trys.
Didžiaprotis
Tvirtarankis
Pilnapilvis.
Belaukdami kol mėnuo įsišvies
Už neatlaikiusius gentainius maldą dėjo.
Ir žarstė pažadus dievams plačius.
Kai mėnuo išsikrapštė iš po debesų,
Sužiuro trys valdovai kits kitan.
Kardus ištraukę kruvinus.
Iškilniai tarė priesaikos žodžius.

Te griūva žemę laikantys dievai, kai kojas jiem pakirs nūnai, netikėlių mums priešiški kardai, jei aš neatiduosiu savo dvasios bekeršydamas už mirusius draugus.

Tarė garsiai bei grėsmingai Pilnapilvis ir uždėjo ranką Tvirtarankiui ant peties.

Lai skliautą laikantys dievai, kai rankos jų nukris nūnai, netikėliams mums priešiskiems plačiai pašvytravus žmogžudžių kardais, jei aš nepaaukosiu savo motinos tikros bekeršydamas už mirusius draugus.

Sušuko rūsčiai bei gerklingai Tvirtarankis ir suėmė Didžiapročio petį tvirtai.

Štai tada pasigirdo driokstelėjimas baisus
Ir išsklidęs kvapas baisiai negardus
Privertė galiūnus už nosių susiimti.

„Einu išsikratyti“ pralemeno išraudęs Didžiaprotis ir paskubom nuslinko pilkapio papėdę dengusian krūman.