Žiedų pūga

Žiedų pūga į laiko rašmenis
Savuosius patalus supustė
Ir dyla aštriabriauniai ašmenys
Priėmę atgailą už rūstį.

Apsnigę sodai žemės valtyje
Sūpuodami saulučių pievą,
Žiedais pavasarį įvardija,
Ir  garbina lyg savo Dievą.

Baltais linkėjimais sutvirtinę
Kelionės pradžią ir jos tąsą
Paleidę ryškiaspalvę virtinę
Išbraidžioja šilkinę rasą.

Nukloja  kilimais po kojomis
Raštuotos  vasaros  linkėjimus
Ir vėl lyg užburti kartojamės
Bereikšmiuose pasižadėjimuos.