Senelis

Šis kūrinys užėmė antrąją vietą konkurse „Myliu tave, Lietuva“.

Kai prisimerkiu, ji išsisklaido, nebelieka griežtų linijų, aiškių kontūrų, tik spalvos. Kai užsimerkiu, lieka jų pėdsakas, įsirėžęs į vokus, nykstantis. Kai užsimerkiu, lieka tik kvapas, tik lengvo vėjo jausmas. 
 
Paskui magiją nutraukia koks nors bilstelėjimas namuose, galbūt žingsniai ar prislopintas murmesys. Namiškiai bunda, keliasi ir pradeda dieną. Šiandien diena svarbesnė, nei kitos. Šiandien parveža senelį.

Niekas nežino, kaip jam pavyko įkalbėti gydytojus išleisti jį namo. Paskutinė plaučių vėžio stadija, paskutiniai gyvenimo mėnesiai. Todėl jis žūtbūt turėjo grįžti namo ir tai jam pavyko. Jis grįžta.

Mama keikia neatsakingus daktarus. Matau - ji bijo. Mirštantysis namuose neatneša džiaugsmo. 
 
---
- Na? - skubinu aš.
Senelis šypsosi ir tyčia dar kiek patyli. Sėdime abudu ant suoliuko, greta senelės darželio. Kiekvieną popietę čia senelis man pasakoja įvairius dalykus apie tai, kaip sudėtas pasaulis. Man penkeri.

Senelis apsižvalgo, apie ką jam pasakot šiandien ir randa bitutę.
- Matai, bitelė nuo gėlės žiedo prie gėlės žiedo šoka.
- Matau.
- O žinai, kodėl ji taip šoka?
- Nes medučio ieško?
- Nes laiminga yra. Nuo gėlės žiedo prie gėlės žiedo laksto, ir taip visą pasaulio grožį apžiūri. Tuo pačiu ir medučio aviliui prirenka.
- O kodėl ji pati medučio nesuvalgo, kam į avilį neša?
- Nes kitos bitutės avily laukia.
- O kodėl jos pačios negali medučio prisirinkti?
- Nes jos kitų darbų turi - vienos avilį saugo, kitos vaikelius augina.
- O kam avilį saugoti? Kodėl jos avily gyvena, o ne skraido sau po laukus laisvai medutį sau rinkdamos?
- O jei tu namų neturėtum, jei klajotum iš vienos vietos į kitą, ir nei viena iš jų nebūtų tavo namai - kaip jaustumeis? Taip ir bitelei namų reikia, kaip ir žmogui. Todėl bitelė darbščiai medutį į avilį neša - kad jos namai būtų saugūs ir gražūs.
- O žmonės irgi medų į namus neša?
- Vieni neša, o kiti išneša - atsidūsta senelis.
--- 
 
Mūsų namai virsta šnabždesio ir prislopintų balsų karalyste, prigesintų šviesų ir užuojautos pilnų veidų rūmais. Kaip jam tai nepatinka - matau iš akių. Tačiau visą gyvenimą pratęs kęsti, ką likimas duoda, jis tyli ir dėkoja motinai. O man taip norisi surikti, uždainuoti garsiai, ar bent jau atplėšti iki galo sunkias užuolaidas, plačiai atlapoti langus ir įleisti vėjo dvelksmo. Mudviejų vėjo dvelksmo. 
 
--
- O kodėl, seneli, Mėta numirė? - klausiu vis dar apsiašarojusi.

Mėta buvo mūsų karvutė. Vakar senelis grįžo iš tvarto ir pasakė, kad jos nebėra.
- Nes jau laikas atėjo, kai Dievulis ją pašaukė.
- O kam Dievulis ją pašaukė? - tą akimirką baisiai pykdama ant Dievulio paklausiu.
- Kad pas save į dangų paimtų.
- Juk gyvulėliai į dangų neina. - mus jau moko katekizmo parapijos kunigas, aš jau šį tą išmanau. Man septyneri.
- Kaip tai neina? Danguje juk turi būti gera gyventi, kaip žemėje. Tad ima ten dievulis visus, kurie mums brangūs. Ar brangi tau buvo Mėta?
- Taip. - verksmas vėl kyla gomuriu.
- Ir man brangi buvo, todėl sutiksime ją danguje, kai ten nukeliausime.

Patylime kurį laiką. Aš įtemptai galvoju.
- Seneli, o danguje  bus mūsų namai? Ir šitas suoliukas? Ir supynės? - vardinu, ką brangaus pamatau aplinkui.
- Visa Lietuva ten bus - šypsos senelis.
- O kam visa Lietuva? - galvoju apie Artūrą, kuris vakar įstūmė mane į balą, nenoriu jo danguje.
- Nes Lietuva po tavęs man brangiausia - atsako senelis.
- Ir blogi Lietuvos žmonės? - netikiu.
- Ir blogi Lietuvos žmonės - linkteli senelis.
- Kaip blogi žmonės gali būti tau brangūs? - nesuprantu.

Senelis susimąsto. Po kurio laiko paklausia:
- Ar aš tau gražus? - šypsosi.
- Aha.
- Ar tikrai? - šypsena platėja.
- Tu pats gražiausias senelis - pasakau užtikrinai.

Senelis juokiasi. Klausia per atvirą langą virtuvėje besikuičiančios senelės:
- Močiut, ar gražus aš tau.
- Dyvai dyvai, ko čia, senoli, dėl savo grožio susirūpinai, bene pas mergas eisi?
- O gal ir eisiu - juokias senelis - jei vis dar gražus, ko man neiti?
- Gražus tu kaip kaliausė, nosis - kap bulvė, veidas - kap mazgotė - atšauna močiutė.

Juokiasi abudu, paskui senelis sako man:
- O žinai, kodėl aš tau gražus? Nežinai? Nes aš tavo senelis, nes tu mane myli. Meilei visi gražūs.

Bandau suvokti, bet per sunku dar man tai, tad tik linkteliu neužtikrintai galvą.
- Taip ir Lietuvos žmonės. Visus juos myliu, todėl visi jie man ir geri, ir gražūs.
--- 
 
Galiausiai mamai prireikia į miestą. Tėvas sėda už vairo, aš išklausau krūvą padrikų nurodymų ir mašina nutolsta. Žiūrime vienas į kitą, aš ir senelis, ir klausomės nykstančio ūžesio. Jam nutilus dar kurį laiką nepajudam, ausys ieško bent kokio ženklo, kad mašina grįžta. Ji negrįžta.

Padedu seneliui išlipti iš lovos, apsiauti, užsimesti chalatą. Jis turi daugiau jėgų, nei galima tikėtis iš mirštančio ligonio. Prisilaikydami vienas kito, žengiame pro duris. Jis sustoja ant slenksčio ir jaučiu, kaip prisimerkia ir žiūri, ir jaučia. Dar po akimirkos atsidūsta giliai giliai ir ištaria ne man:
- Kaip aš tavęs pasiilgau!

Prisėdame čia pat ant suoliuko. Ir kurį laiką tylime. Galiausiai jis prisiruošia:
- Galvoju, ką dar tau reikėtų būtinai papasakoti, ko dar nespėjau tavęs išmokyti, kam dar neparuošiau tavęs.

Abudu žinome, kad kito karto nebebus. Jis ilgai kaupiasi, kol galų gale vėl prabyla:
- Žinai, ko parvažiavau iš ligoninės? - žiūri į mane skvarbiu žvilgsniu senelis. - Žinai. - įvertina. - Bet vis tiek papasakosiu, ne tiek tau, kiek jai -mosteli ranka į nežinia ką. -  Grįžau dėl šito suolelio, dėl šitų laukų, kurie mums prieš akis atsiveria, ir dėl vištukių tvarte, ir dėl karvučių pievose ir dėl tų trijų liepų, kurių tik kelmai belikę. Pameni, ten supynės kabojo. Tai va, ir dėl supynių grįžau, dėl visko, kas man brangu buvo ir ką pasiimsiu į dangų. Noriu būti kartu su jumis visais, kai mirtis ateis manęs pasiimti, kad visi išgirstumėte mano Sudie.

Jis nutyla ir vėl, jaučiu, prisimerkia ir žiūri į tolius. Staiga vėl prabyla:
- Pati didžiausia dovana mano gyvenime - kad gimiau čia, šiuose laukuose, kad čia užaugau sėdėdamas prie savojo senelio, kaip tu dabar sėdi. Taip, kai buvau jaunas - klydau, galvodamas, kad yra gražesnių vietų už savo namo kiemą. Grįžau, supratęs, kad brangiausią dalyką gyvenime gauname gimdami ir nieko mielesnio širdžiai gyvendami nesurandame. Tik ne kiekvienas tai pajaučia, ne kiekvienas supranta.

Netikėtai išsitraukia iš kišenės savo pypkutę - tai ją visą gyvenimą traukė, kiek pamenu ir bruka man į delną:
- Daktarai sako, kad ši gyvatukė mano gyvastį išgraužė, bet nieko jie nežino. Mano laikas atėjo, kai Dievulis kviečia į savo namus, tad ir einu svečiuotis. O šitą pypkutę, kai numirsiu, pakask ten, prie liepų - ji mano dūšią saugojo, su ja savo žemėj ir pasiliksiu.

Sėdim ant suolelio iki saulė pradeda leistis, bet nieko daugiau nekalbam. Nebėra ką kalbėti. 
 
---
- Seneli, o tu irgi mirsi? - klausiu su baime.
- Taip, aš irgi mirsiu, visi mes mirsime.
- Ir mama mirs?
- Ir mama mirs.
- Ir aš numirsiu?
- Taip, vieną dieną ir tu numirsi.
- Ir tada mes visi būsime kartu, ir senelė bus?
- Taip, būsime visi kartu, visi visi.

Susimąstau.
- Ne, aš nemirsiu.
- Kodėl gi?
- O kas vištukes palesins, kas darželį ravės, kas prižiūrės, kad namai nesugriūtų, jei visi numirsime?
--- 
 
Kai prisimerkiu, ji išsisklaido, nebelieka griežtų linijų, aiškių kontūrų, tik spalvos. Kai užsimerkiu, lieka jų pėdsakas, įsirėžęs į vokus, nykstantis. Galiausiai lieka tik kvapas, tik lengvo vėjo jausmas.

Jei kas manęs paklaustų, kas man yra tėvynė, turbūt atsakyčiau – tas lengvo vėjo jausmas ir tas nykstantis spalvų pėdsakas vokuose. Kuris užsilieka tik akimirkai. Kuris įsirėžia amžiams.