Artistas

    Kol ji sunkiai žengia vos besilaikydama ant kojų, jis groja. Jos pėdos pavargusios nuo ispaniškų batų ir eiti sunku, o artistas groja violančele.
    Naktis pakankamai šviesi, kad tuojau aikštėje suliepsnosiantis laužas atrodytų per kraupiai ir per išdidžiai. Šią tvankią vasaros naktį ją gena minia. Liepsnojantys fakelai ir kančia - minios džiaugsmas. Ją varo vienmarškinę ir purviną; ant akių užkritę plaukai. O eiti taip sunku. Eiti išdidžiai ir tvirtai, kai esi tokia silpna ir greitai būsi mirusi. O žviegianti minia laukia savo spektaklio.
    O jaunasis virtuozas koncertų salėje nieko nežino apie raganą, nes ši toli ir seniai, tik jo rankos groja vis stipriau, tiksliau ir nuostabiau. Jo akys liūdnos ir jose niekas neatsispindi, nei pasaulio sielvartas, nei pasaulio grožis ar pyktis.
    O jos akyse visko netgi per daug. Raganos akyse skausmas ir įniršis susilieja į tylų abejingumą. Jos mėlynose akyse jokio pasaulio grožio - tik žmogiškasis. Jos visos jėgos sutelktos žvelgti su panieka į beprotiškų šypsenų iškreiptus veidus. Tačiau tai visai nepadeda - jų per daug, per daug vienoje vietoje.
    O artistas toliau tobulai atlieka lėtą, tačiau po truputį vis garsėjančią bei greitėjančią melodiją. Melodiją, skausmingą, melancholišką ir be galo jam brangią. Melodiją, kurios pats negirdi, kurią tik jaučia, kuri sklinda iš jo rankų.
    Ragana jau aikštėje. Savęs klausia, ar greitai tai baigsis ir ar seniai prasidėjo. Per išdidumo kaukę aiškiai spindi neviltis, bet bukos žmogystos aplinkui net ir to nepastebi - spektaklis jau greitai. Jos kojos ir visas kūnas vis labiau dreba, nes ji vis sunkiau sau atleidžia, kad buvo per graži, per stipri ir kartu per silpna gyventi. Ją, stebimą idotiškai perkreiptų akių, tempia laužo link.
    Violančelės muzika nuostabi. Jis groja taip, kaip žmogus groti negali. O balkone viena jauna panelė susigraudinusi pravirksta ir pamiršta mosuoti vėduokle.
    O ji neverkia, kai ją paima ant rankų du budeliai - neįtikėtinai švelniai ir kone su tėviška užuojauta. Budeliai, kurie taip pat išsiskiria iš minios, nes yra tos pačios pjesės aktoriai, dar mato aukoje žmogų, kuris mirs. Minia džiūgauja, kai ji pririšama prie stulpo virš sukrauto laužo. Virš sukrauto laužo ragana neverkia.
    Kūriniui besibaigiant nežinia kodėl artisto akyse pasirodo ašaros - gal dėl violančelės garsų grožio, gal dėl džiaugsmo, o gal dėl kančios.
    Budeliai uždega laužą ir miestelio žmonės bei jų atžalos žvelgia į po truputį įsisiautėjančios ugnies spektaklį. Purvinuose suaugusiųjų veiduose kruvina ramybė. Purvinuose vaikų veiduose visiškas nesupratimas. O ji negali ištrūkti ir ugnis jau kaitina jos nutirpusius padus. Ir ji neverkia - ji per graži, kad verktų.
    Kai kūrinys atliktas, kostiumuoti ponai ir kaspinuotos ponios pašoka iš savo vietų. Artistą užgriūva aplodismentai. Iš balkonų lekia gėlės, virtuozui po kojomis nukrenta pravirkdytos panelės vėduoklė. Jis, apsvaigęs nuo savo talento, lėtai atsistoja ir mechaniškai nusilenkia. Ir išpuošta salė visa savo didybe įvertina ką tik atliktą darbą. Muziko akyse vis dar nieko, tik džiūvančios ašaros.
    Kai ugnis pradeda svilinti jos plaukus ir pradeda deginti jai akis, kai pradeda degti drabužiai, išnyksta išdidumas. Ir lieka tik kažkas, kas lieka, kai miršta žmogus ir gyvena tik skausmas. Minia, tyli, rami ir susikaupusi, pradžiunga, kai ragana suklykia pagal violančelės melodiją.