Geltona karvė

- Aš esu čia ir nesu čia, - mąsliai šypsojosi mergaitė su smilga dantyse.
- Netiesa, kad tu ir esi čia, ir nesi. Tai neįmanoma pagal logikos dėsnius, - paprieštaravo būsimas matematikas.
Jie ilgai ėjo – ji jį vedėsi – ir sustojo pailsėti. Mergina užsiropštė ant didelio plokščio juodo akmens ir išsitiesė aukštielninka nugara per raudoną suknelę su baltais taškučiais jusdama nuo įkaitusio akmens kylančią šilumą. Vieną koją laikė šiek tiek sulenktą, rankas sunėrė virš pilvo. Jai kalbant judėjo smilga dantyse. Vaikinas sėdėjo ant žolės nugara atsirėmęs į akmenį, šiek tiek atsilošęs. Baltų marškinių rankovės buvo paraitotos iki alkūnių. Už pusės žingsnio ant žolės rangėsi išeiginis švarkas.
Vaikinas ir mergina vienas kito nematė. Jie abu žvelgė į dangų, tokį vaiskiai žydrą, kad net skaudėjo akis.
Neplaukė nei vienas debesis. Gal aukštai aukštai regėjosi plunksninio kraštelis.
- Įmanoma. Pusė manęs čia, pievoj, kita pusė – nežinau. Sklando. Girdi? Lėktuvas.
- Girdžiu.
Lėktuvo jie nematė. Tik girdėjo gaudesį. Tokį garsų, jog nustelbė vaikino ir merginos širdžių dūžių aidą.
Jiedu tylėjo, kol gaudesys nuslopo ir išnyko visai. Mergina numetė smilgą, ištiesė ranką ir pasikasė nuogą blauzdą – gal beeinant pieva įgėlė uodas. Jaunuolis nusiplėšė nuo kaklo peteliškę ir nusviedęs prie švarko atsilaisvino marškinių apykaklę – buvo karšta.
- Ar dar toli? – paklausė jis galbūt mintyse skaičiuodamas greičio išvestinę.
- O tu labai pavargai? - klausimu į klausimą atsakė ji. Tikriausiai mėgaudamasi akinančiu rapsų geltoniu, kurio nematė, nes žvelgė į dangų. – Bateliai man nuspaudė kojas, o dar šitiek šokti reikės.
- Taip, - net nekrustelėjo būsimas matematikas, nors norėjo pakilti, nuauti raudonus lakuotus batelius merginai nuo kojų, švelniai pamasažuoti jai pėdas ir jo įrudusi ranka galėjo nuslysti jai balta blauzda, keliu su siauru rausvu randeliu matomiausioje vietoje, šlaunimi.
Bet jis toliau sėdėjo. O ji pati batelių šalin nesiavė.
- Reikėjo pasiimti vandens, troškina, - atsisegė dar kelias marškinių sagas vaikinas.
- Reikėjo, - net nevirptelėjo mergina, nors norėjo palinkti jaunuoliui prie lūpų, pabučiuoti jį iš pradžių švelniai, o paskui stipriau, stipriau, stipriau, net įkąsti, ir dalintis su juo seilėmis, nors nuo to juos troškintų dar labiau.
Jų akys vienu metu pavargo nuo dangaus žydrynės, o plaučiai nuo oro. Jie kartu užsimerkė ir kartu atsiduso.
Juos skyrė didelis juodas įkaitęs nuo saulės akmuo.
- Grįžkim atgal. Greit prasidės šventė, - pasiūlė mergina. Vis dar neatsimerkdama.
- Gal reikėtų auklytei atnešti puokštę gėlių?.. juk paskutinis kartas, - pasiūlė vaikinas, lenkdamas pirštus – skaičiavo, kiek tūkstančių (ar milijonų) kartų jis ir mergina ėjo žiūrėti geltonos karvės ir jos taip ir nepamatė: nei mokyklos suole, nei kaimynų daržinėje, nei jo tėvukų namuose, nei šiandien, šią ankstyvą liepos pradžios popietę, pievoje, beribėje, bekraštėje.
Mergina nuslydo nuo akmens keliu, šlaunimi užkliudydama vaikinui petį. Jis atsistojo pasiimdamas švarką, peteliškę, ranka užkliudydamas auksu žvilgančius merginos plaukus.
Jie žvelgė vienas į kitą užsimerkę.
Buvo kartu ir atskirai.
Jis – kaip visuomet – atsimerkė pirmasis. Ji – kaip visuomet – atsimerkusi antra, pirmoji nusisuko ir nužingsniavo.
Jis nusekė jai iš paskos.
O už didelio juodo plokščio akmens tysojo skaisčiai geltona karvė. Matoma ir nematoma.
Juk kas ją galėjo įžvelgti tarp miriado rapsų žiedų?..