Svetimi žmonės ir kiti

Vaikščiojau į parką. Sako, medžiai nuramina, kai viduje dvasią graužia kirminas. Buvo naktis ir kol akys nepriprato prie tamsos nieko nemačiau. Įlipau į balą ir kojos sušlapo. Apsisukau ir ėjau atgal. Reikia išlikti ramiam.

Kažkas už manęs pradėjo šaukti:,, Staigiai ateik čia. Šausiu. Pagausiu. “ Tačiau visos kulkos, kurias jis turėjo tebuvo žodžiai – atsitrenkdavo į mano nugarą ir  krisdavo žemėn. Tada jis pradėjo bėgti. Atsisukau ir žiūrėjau, kaip greitai artėja jau dvi tamsios figūros. Tikėjausi, kad bus galima susitarti. Vis tiek nebūčiau pabėgęs – mano kojos jau buvo permirkusios iki kelių. Pirma figūra buvo moters išsigandusiu veidu, ji vos spėjo pro mane prabėgti, kai ją vijęsis vyriškis pagriebė ją už striukės. Moteris trenkėsi veidu tiesiai į žemę. Apsidžiaugiau, kad likau sveikas. O užpuolikas ėmė ją spardyti. Negalėjau tik stovėti ir žiūrėti. Troškau, kad jį trenktų žaibas. Užsimerkiau.

Kai išgirdau, jog viskas nutilo, pažiūrėjau; jis nuėjo savo reikalais tolyn. Išlindau iš tamsos, numečiau prie verkiančios moters peilį (savigynai) ir nusekiau paskui jį. Pakeliui radau tuščią alaus butelį. Lėtai prisiartinęs išgirdau, kad jis klausosi muzikos per ausinuką. Tvojau jam iš visų jėgų per pakaušį ir jis parkrito ant žemės. O aš vėl pasislėpiau tamsoje už medžio. Manau, jis buvo trumpam praradęs sąmonę. Po to sušuko:,, Kas?! ”. Girdėjau, kaip gretai jis traukia orą per burną ir šnerves. Jis kažko bijojo.

Pradėjo smarkiai lyti. Labai dideli lašai krito į veidą, į pravirą burną... Buvau ištroškęs, labai karšta, širdis daužosi kaip beprotis... Kaip beprotis daužo savo tuščią galvą į vienintelio savo kambario sienas ir galiausiai visai be kvapo krenta žemėn. Lubų nėra, tačiau sienos labai aukštos. Širdis juk neiškris per burną. O bepročio veidą kapoja dideli vėsaus lietaus lašai. Tai tikra palaima.

Tas vaikinas. Jis bandė atsistoti, bet vis dar buvo apkvaitęs. Tik sėdėjo visas purvinas. Šalia stovėjo ta pati moteris ir keli policininkai.

Ne... Ten ne moteris, tik ilgaplaukis vaikinas. Jį už rankų laikė policininkai. Vyras pakilo nuo žemės ir pareiškė, kad jis suimtas už narkotikų prekybą ir pasikėsinimą į pareigūno gyvybę. Aš turiu teisę tylėti. Ilgaplaukis išsitraukia iš kišenės peilį ir duria vienam policininkui. Turbūt neturėjo iš ko rinktis, degė kerštu bet kam. Bandė bėgti, bet į koją pašautas tėškėsi savo veidu į žemę, susimaišiusią su lietumi. Aš turiu teisę tylėti ir nejudėti. Turiu teisę išnykti. Juk manęs čia nėra ir nebuvo. Meldžiausi, kad tik nenustotų lyti.,, Čia ne aš! ” – šaukė vaikinas, -,, Čia ne aš, po velniais, žiūrėkit! “. Jis parodė į mane. Visi atsisuko, kažkas pašvietė prožektorium.,, Ten vaikas“ – su nustebusiu pasibjaurėjimu pasakė vienas policininkas, nusispjovė ir priėjo prie manęs, -,, Ką tu čia darai? “, kitas paklausė ilgaplaukio -,, Čia tavo vaikas? “,, Jis turbūt serga, pažiūrėk, koks visas baltas, kaip... “ Jis pakartojo,, Čia ne aš“, tačiau jau nebe taip ryžtingai, regis jau abejojo.

- Ei, - toliau manęs klausinėjo – ar tu čia vienas, kur gyveni, ar yra kas namuose, ką čia veiki?
- Ne, ne vienas.

- Jis visas šlapias, pažiūrėk, visas šlapias. “ – kažkas šaukė -,, nešk į mašiną, sušils, dreba, tikrai serga. “,, Duok man ranką, na... “ Policininkas ištiesė savo ir žiūrėjo į mane laukdamas, -,, ką ten laikai už nugaros? “ Ištiesiau ranką ir nukračiau stiklus nuo rankų ant žemės. Mano rankos buvo raudonos. Ne, jos dar niekada nebuvo tokios raudonos. Kažkas lipo man per gerklę ir norėjo laukan. Stengiausi jį nuryti kartu su seilėm, nes jis nepaskendo lietuje. Negalėjau daugiau jo išlaikyti viduj.

Aš jau buvau visas šlapias. Lietus negelbėjo.

Atsibudau mašinoje, buvau šiltai apklotas, o į veidą švietė tekanti saulė. Giliai įkvėpiau.

- Kur mane vežat?
- Reikia surast tau namus, - pasakė policininkas
- Jūs nežinote, kur aš gyvenu.
- Surasim tau naujus namus.
- Nesurasit.