Tik jūsų budelio ranka nuspręs....

Sveiki, aš Bartas . Žinau, kvailesnio vardo mano tėvai negalėjo sugalvoti. Dabar visi mane pravardžiuoja simpsonu, ir klausia, kaip sekasi storuliui tėveliui Houmeriui, ir panašiai. Man 14 metų. Esu iš Xx miesto. Paprastas, vidutinio ūgio, kvailai rudų akių tamsiaplaukis vaikinas, niekada nebuvęs draugų siela. Niekada nepatikęs mergaitėms. Dažniausiai nepastebimas. Net mokytojai niekada neįsimindavo manęs, nebent iš kvailo vardo, kuri šioje istorijoje bus kitoks.  Prieš dvi dienas turėjau namus, tėvus, draugų. Dabar likau be nieko, tik su keliais menkais daiktais.
Velus vakaras. Tamsu, nuo lietaus gatvė slidi kaip ledo arenoje. Įkaušęs tėvas veža mus namo iš Danutės jubiliejaus. 80 metų. Mama irgi neblogai įkalusi šnibždasi su tėčiu ir be perstojo kikena. Na ir prisisiurbė! Dvejos poros girtų tapkių. Ir taip visada. Stebiuosi, kaip jie dar darbą sugeba turėti. Staiga tėvas taria:
        -Bartai, eikš šen, pavairuosi! -, Pala, pala, ką jis sakė?
        -Tėvai, atsimeni kiek man? Keturiolika. Visai nuo proto nušokai! Prisisiurbei kaip reikalas.
        -Kas tu per vyras! -, su ironijos gaidele taria vyras, ir ima skelti moralą iš tokios operos kaip „kai-aš-buvau-tavo-metų: (ji žiauriai neįdomi, tad visko nepasakosiu)  -vairuosi ir viskas! Matai kad negaliu. Mes einam į galą,  o tu į priekį. Marš! -,
    Jis iškerėplina iš automobilio, atidaro galines durele ir pagriebęs mane už pakarpos velka lauk.
        -Ramiau zuikuti-, saldžiu balseliu  taria mama, kurią tėvas saldžiai vadina „katyte“ -eikš į galą, -mirkteli ji tėvui.
      Dieve mano, negi jie vėl graibysis? Įsiutęs atsisėdu į priekį, pasuku raktelį ir prisisegęs diržą imu lėtai vinguriuoti gatvele.
        -Jėzau, negi greičiau negali?, - pasigirsta gale. Žvilgteliu į spidometrą. 60 kilometrų per valandą greitis. Spusteliu greičio pedalą. Dar kart. 80km/h. „Jums dar negana? „ sukasi galvoje išgirdus tą patį nepatenkintą murmėjimą. Spuselėjimas. 90km/h. Niršiai koja spaudžiu pedalą. 100. 120... Posūkis. Nespėjęs pasukti automobilis susimėto. Girdisi mamos riksmas. Iš už posūkio išnyra furgonas. Smūgis. Riksmas nutyla. Automobilis įsiliepsnoja. Apsičiupinėjęs ar visos kūno dalys vietoje bandau atidaryti dureles.  Bijau žvilgtelti į galą, jaučiu kad jis visas sumaitotas. Pro priekinį langą išlipu iš metalo laužo. Lietaus lašai pasiekia ir mane... 
        Pramerkiau akis. Tikėjausi išgirsti įprasta indų tarškėjimą virtuvėje, ir užuosti blynus su braškių uogiene. Bet teišgirdau paukščių cypsėjimą ir užuodžiau drėgną žemę. Apsidairiau. Kur aš? Aplink aukšti medžiai, aš guliu ant samanų, o šalia mamos rankinė. Migloti prisiminimai galvoje šokinėja kaip pasiutę, laksto, kol galop  susidelioja į savas vietas. Automobilis, furgonas, tėvas.. mama. Atsimenu kaip išlipau pro priekinį stiklą...
Atsimenu mamos ranką, kyšančią iš šono... Krauju pasruvusią, pamėlynijusią, negyvą ranką. Kaip bandžiau traukti. Bet trūktelėjus ši liko mano delne. Mėlyna ranka, su raudonai nulakuotais nagais ir vestuvinu žiedu. Kaip suklykiau iš baimės, mečiau ją po kojomis. Nevalingai griebiau šalia besimėtančią mamos rankinę ir bėgau kur akys veda, kur kojos neša... Šakos draskė man veidą, rankas, šaknys kliudė bėgti. Lyg norėjo sulaikyti mane. Kritau. Išgirdau milžinišką ausis užgulantį sprogimą.  Verkimas, rodos nesibaigianti rauda su pakrūpčiojimais. Sopa plaučius nuo bėgimo, skauda širdį, koją.. Pamažėle nusiraminau. O Tada užmigau. Tikėjausi amžinai....
      O dabar? Aš gyvas. Kaltininkas. Kvailas padaras, nužudęs tėvus. Ką daryti? Tikriausiai žmonės viską žino. Gal rodo per žinias. Gal ekrane rodo mano nuotrauką, o rimtas žinių vedėjas mane skelbia ieškomu. Gal giminės verkia. Gal mokykloje, mano vietoje dega žvakutė. O gal niekas nežino? Bet nenoriu grįžti. Negaliu grįžti. Aš pykčio vergas, sukėlęs avariją. Aš- ŽUDIKAS!

          Einu jau keletą valandų. Visiškai į priešingą pusę, kur įvyko avarija (bent jau taip manau). Galvoje sukasi minčių viesulas. Ar tėvai tikrai negyvi? Sprogimas..... Girdėjau sprogimą.... Jei jie ir buvo gyvi, jei ir spėjo išliaušti ir automobilio, vistiek nespėjo pabėgti.... Kur eiti? Ką daryti? Juk taip neisi iki gyvenimo galo. Kažkas manęs ieškos. Aplink skraidys sraigasparniai. Kažkas  ieškos su šunimis. Piktais šunimis, kurie pamatę nusikaltelį vejasi kol šis  pailsta ir leidžiasi sučiumpamas. Jiems telieka suleisti dantis į pavargusį kūną... Man šalta.. norisi valgyti, gerti, norisi miego.. amžino miego...

  Staiga į galvą dingteli siaubinga mintis:
Jei jau apsisprendžiau nebegrįžti, kaip ištrinti save? Kaip ištrinti savo pavardę, asmens kodą, ištrinti save iš gyvenimo? Kaip tapti ponu NIEKU? Juk nenueisi pas valdžią ir nepasakysi: „Laba diena, nužudžiau savo tėvus, gal galite mane ištrinti iš duomenų bazės, a? (klink klink) „ Kvaila galva! Sustoju ir nevaliodamas pajudėti  jaučiu, kaip ima prakaituoti delnai.
        Nusiraminam... Visų pirma: reikia rasti civilizaciją. Reikia pavalgyti (Mirtingojo norai pakankamai paprasti).  Reikia rasti daktarą, kuris susiūtų žaizdą ir neklausinėtų kvailų dalykų (kiek tau? Iš kur tu? Kokia tavo pavardė? Kas tavo tėvai?). Reikia rasti prieglobstį... Cha, du paskutiniai norai ne tokie ir lengvi. Juolab kad nenutuokiu kur esu. Pasiknaisau mamos rankinuke. Lūpdažis, akių šešėliai, pudra,  tušas, kelios servetėles kurios uždėtos ant kojos persisunkia krauju. Mažoje kišenėlėje radau išsikrovusį telefoną. Nereikalingas. Ech... kas dar? Guma. Suvalgoma. Piniginė. Piniginė! Įsiplieskia vilties žiburys. Mama nešiodavosi  daug pinigų. Hmm... Du šimtai trisdešimt penki litai ir keturiasdešimt septyni centai... Naudinga.  Įsidedu į kišenę. Judam toliau.
    Sunkiais žingsniais velku kojas link nedidelio kalnelio. Skauda koją. Be proto  skauda. Užkilęs prisidengiu akis delnu ir pažvelgiu į horizontą.  Keli seni, prieš kokį šimtmetį statyti namai, nedidelis pastatas, panašus į bažnyčią, ne ką naujesnė parduotuvė...  Tikras Dievo užmirštas kampelis! Apsvaigęs nuo laimės (o gal ir nuo nuovargio, ir to kad praradau nemažai kraujo) suklumpu ir giliai kvėpuodamas uodžiu  vieno iš namų kamino sklindantį dūmų kvapą.  Širdis ima smarkiau plakti. Išgirstu žingsnius. Tylius žingsnius. Nebevalioju nė bijoti. Tik laukiu.

-Ei, viskas gerai? -, išgirstu susirūpinusios merginos balsą.



      Man spengia ausyse. Pirmą kartą po tiek ilgų valandų išgirdau kažkieno balsą. Lėtai Atsistojau.
  -Ne, man viskas gerai.
    -Gerai? Nejuokink. Atrodai kaip iš morgo pabėgęs. Kas kojai?
    Atsisukau. Priešais mane stovėjo gal trylikos-keturiolikos metų mergina. Žalsvos akys, ilgi rudi plaukai, gal visa galva aukštesnė už mane. Apsirengusi be galo keistai. Kaip iš filmo „Kelias į Evonlį“ ar panašiai. Rankose laiko krepšį su obuoliais. Burnoje ėmė rinktis seilės  Ši išplėstomis akimis laukė atsakymo.
      -Nukritau...
    -Nukritai?, - ši nužvelgė mane nuo galvos iki kojų (spėju kad jai pasirodžiau apgailėtinai), - Nebent nuo namo stogo! Valgyt nori?
   
Nė nežinojau ką besakyti. Juk nepažįstu jos. Gal mergina yra kokia maniakė, gal policininkų pasiųsta manęs ieškoti mergina, arba..... dėja, už mane atsakė mano pilvas. Sugurgė taip nelaikiu, ir taip garsiai, kad kurčias būtų išgirdęs. Ši sukikeno:

    -Viskas aišku. Eime-, tyliai mirktelėjo ji man.

Nieko negalvodamas (tam nebeturėjau jėgų) tyliai sekiau iš paskos. Ausyse tik spengė, o pilvas nerimastingai gurgėdamas ir lyg nujausdamas, kad tuos gaus šį bei tą skanaus, kankino mane iki pat miestelio.
    Bėje, jis  buvo labai keistas. Viskas aplink primena „Evolnlio“ stilių, tik kelios iškabos su traškučių bei gumos reklamomis parduotuvės vitrinoje leido suprasti, kad dabar XXI amžius. Žmonės apsirengę panašiai, kaip ir mergina. Nuleidęs galvą slinkau keliu ir jutau deginančius žvilgsnius, nukreiptus į mane. Žmonių akys smalsiai, bet tuo pačiu ir guodžiančiai žvelgė į mane. Negrabiai paspyriau akmenuką. Bijojau. Tik rodos mano „išgelbėtoja“ jautėsi kuo puikiausiai. Linksmai šuoliuodama ji lėkė kaip vijurkas, tad teko pagreitinti tempą.

  Perėję per visą miestelį (kaip koks podiumas) sukome į kairę ir sustojome šalia apgriuvusio namo vartelių. Namas tikrai nevadinamas svajonių. Apgriuvę šonai, lentos, dažytos mėlynai išklypusios, langai mediniai, vos besilaikantys, o kaminas-plytų krūva.  Bet kiemas gausiai apsodintas gėlių, žolė žaliai žalia, o ant virvės sukabinti skalbiniai plaikstėsi vėjyje.

  Užlipusi laiptais mergaitė rankos mostu pakvietė mane, ir pridėjo pirštą prie lūpų.
  -Šaa, mama gal miega... MAMAAAA!!! Žiūrėk ką radau ant kalno!
    Iš virtuvės išlindo storuliukė, raudonskruostė, linksmai vypsanti moterėlė. Vos pamačiusi mane ši suplojo rankomis, nusikvatojo ir ėmė vadinti mane prie stalo:
    -Ooo, koks bernytis! Tiks į žentus-, kikeno ši, - sėskis, sėskis, pavalgydinsiu. Mėgsti manų košę su braškių uogiene? Ar cinamonu?

MANŲ KOŠĖ! Dabar už ją nieko negalėjo būti geriau. Tik linktelėjau galvą neatsakydamas. Moterėlė į didelį indą įdėjo porą gerų samčių košės, užbarstė cinamono, uogienės ir vikriai atidariusi stalčių ištraukė šaukštą ir padavė man.
      -Na, bernyti, kaip čia atsiradai?, -šyptelėjo ji man paduodama košę.
      -Igua istourija... -, atsakiau rydamas. Dabar man niekas nerūpėjo.
      -Papasakosi kai pavalgysi? Ir nusimaudysi, -moterėlė surietė nosį ir sukikeno, - kuo tu vardu?
      -Mmm.... Danielius...
      -Malonu, aš Kunigunda. O mano dukrelė Krista. Dar košės? Stiklinę pieno?
    Linktelėjau. Kokia įdomi moteris! Kokia įdomi mergaitė.... Ir kokia keista reakcija. Jos neskambina į policiją, nerėkia, neklausinėja verkdamos, kas aš, kas mano tėvai! Moteris tik  kikena ir sukdamasi kaip sukutis po virtuvę, traukia iš spintelės asotį ir pila į stiklinę pieną. Šypsosi, šneka visokius nereikšmingus dalykus, o mergina tai priduria, tai paneigia, tai patvirtina. Name tvyro linksma nuotaika.
    -Vajėėė, kas kojai, bernyti?
    -Kritau, -atsakiau.
    -Nuo namo stogo-, pridūrė Krista, - Mam, susiūt?
    Išbąlau. Kaip ji, maža amžiumi, galima sakyti mergaitė, man siųs koją? Kiekviena normali mama ims rėkti vienu iš moralų „ką-tu-čia-nusišneki“ Bet Kunigunda tik šyptelėjo.
      -Gerai, Krista. Išmaudyk paskui jį. Aprenk! Paklok lovą. Aš einu miestan. Sudiev!, - Moteris griebė ant stalo esančią skarelę, užsivyniojo ant galvos,  pakštelėjo dukrai į žandą, šyptelėjo man ir patraukė durų link.
    Krista nukraustė stalą.
      -Einam, Dani, į viršų.

Ji mirktelėjo man. Tyliai.


    Krista pravėrė nedidelio kambario duris. Komoda, sena, mažytė lova, suklypusi kėdė, senas naktinis stalelis, lempelė kabanti virš lovos. Kambarys kažkada buvęs prabangus: vis dar matosi apiblukę, atsilupę aukso spalvos tapetai, komoda raižyta įvairiais ornamentais.
      -Čia tu miegosi. Komodoje yra keli marškiniai, bet didoki. Ryt nueisim į miestą ir nupirksim mažesnius. Dabar eime į vonią.
      -Kiek tu čia mane žadi laikyti? -, paklausiau lyg ir savęs, lyg ir jos.
      -Visą gyvenimą, Danieliau!
        -Gerai pajuokavai....
      -Aš LABAI retai juokauju.
Krista atidarė sekančias duris. Už jų buvo vonia, kriauklė ir tualetas.
  -Atsisuk čiaupą, aš einu atnešti muilą, šampūną ir medicinos dėžutę.

Ji dingo. Nedrasiai dairiausi po savo „apartamentus“ ir masčiau. Tai naujas gyvenimas? Turbūt... Filmuose rodydavo, kad žmonės pradėję naują gyvenimą klykia iš laimės, kiti verkia užpulti begalinės depresijos... O aš ramus kaip belgas-nei juokiuosi, nei džiaugiuosi, nei verkiu.
      O kaip suprasti Kristos žodžius: „Visą gyvenimą, Danieliau! „ Jos mane slėps? Nieko nežinodamos? Juk galiu būt žudikas maniakas, ar dar koks beprotis!  O gal mane jos įkalins? Įduos? Kūnu perbėgo šiurpulys. Įsivaizduoju, kaip miegu ir staiga į kambarį įlekia uniformuoti policininkai. Išverčia iš lovos, prispaudžia prie žemės.  Užsega sunkius, metalinius antrankius ir velkte velka žeme... Mintyse iškyla piktdžiugiškos Kristos ir Kunigundos šypsenos, policininkų žodžiai: „aha, Pričiupome! „
      -Ei!
      Krūptelėjau.
      -Nematai, kad vonia pilna? Vos ne per kraštus liejasi! Renkis gi pagaliau.
      -Tai tu... Khem... (nuraudau) Mane maudysi....?
    mergina sukikeno:
      -Na ką aš ten naujo pamatysiu? Nebijok, neprievartausiu!, - ši nusišypsojo šelmiška šypsena.
        Dar labiau paraudau. Nusiaviau batus. Iš kojinių nieko gero nebuvo likę. Nusiemiau ir numečiau ant grindų. Nusivilkau megztinį, palaidinę.
        -Ei, nespoksok!
        -Nežiūriu, nežiūriu..., -Krista nusisuko ir vos suvaldydama juoką prunkštė į delną.
        Pagaliau stovėdamas (Toks, kaip mama pagimdė) įlindau į karštą vonią ir pripyliau  daug putų, kurias atnešė Krista. Vis daugiau slepia, negu nieko!
        -Jau?
          -Jau..
          -Ėėėė, nekišk kojos į vandenį! Aš ją nuvalysiu ir susiūsiu.
          Mergina pačiupo plaušinę, muilą ir gerai patrynusi ėmė šveisti nugarą.
          -Kaip mama mažą vaiką-, Pasakiau.
          -O dabar tavęs mama nebemaudo?, -be galo rimtai tarė ji.
          -Aš jau pats moku, -sukrizenau.
          -Tai tada pats šveiskis, aš dezinfekuosiu tavo tą didžiulę skylę ir susiųsiu.
        Ši užsipylė ant skudurėlio spiritą lyg niekur nieko uždėjo ant žaizdos.
Kūną nudegino nežemiškas skaumas! Ašaros lyg pupos ėmė riedėti paraudusiais skruostais ir krito į karštą, putuotą vandenį.
          -Saakei neskaudės!! -. Vos išstenėjau verkdamas.
            -O ko norėjai? Negalvojau kad ji tookia didelė. Nereikėjo taip kažkur užsivožt. Pakentėk!
Ji dar palaikė skudurėlį, tada pagriebė siūlą, adatą ir tiesiog be perspėjimo dūrė į odą, kuri buvo paraudusi, deganti ir beprotiškai skaudėjo. Rankoje suspaudžiau plaušinę. Nagai smigo į niekuo dėtą muilą. Skaudėjo labiau už viską pasaulyje. Dūris po dūrio sunkė mane iš vidaus. Nieko nebegalvojau, nebegirdėjau, nemačiau-tik kenčiau. Galvojau kad bus viskas.  Širdis šokinėjo kaip pašėlusi, rodės tuoj iššoks. 
          -Baigiau.
            -Jei nenumirsiu, būsiu labai dėkingas!!
            -Valdyk emocijas, gerai?  Aš tau gerą padariau. Jei tik ir būtum miręs-tai nuo kokio užkrėtimo! Palauk, užvyniosiu bintą.

Ji tylėdama šveitė man rankas, sveikąją koją, plovė galvą (taip taip, ir galvą!) net nuplovė veidą. Mažumėlę pasijutau mažu vaiku, kurį prausia mama. Baigusi Krista davė man rankšluostį, marškinius, kelnes ir išejo. Aš drėbėdamas iš šalčio apsigaubiau ir išlipau. Kūnas virpėjo, o maži lašeliai ritosi kūnu ir sunkėsi į rankšluostį. Apsirengiau. Įėjęs į  kambarį radau iškedentus patalus, išpurentą pagalvę, padėkliuką  su sumuštiniais ir arbata. Vakarienė. Sumuštiniai buvo su juoda duona, kaimišku sviestu ir baltu sūriu. Arbata kmynų. Nejučia sutvisko ašara nuo tokio rūpesčio. Pasjutau kaip mažas berniukas, vasarą leisdamas kaime pas rūpestingą močiutę. Paskendęs savose mintyse kramsnojau. Paskui įvirtau į lovą. Pagaliau lova! Lauko kvapai, pasiekę mane pro atdarą langą ramino. Akių vokai pasidarė trigubai sunkesni, lūpos sudžiuvo. Apsilaižiau. Pamažėle įsisukau į kamuoliuką ir jausdamas tvinksint skaudančia koją pasinėriau į sapnų pasaulį. O gal košmarų?



      Gūdžiais žiemos vakarais  (kai buvau visai visai mažutis) įsisupęs i purią, švelnią antklodę ir gerdamas kakavą klausydavausi močiutės pasakojimų. Linksmų, liūdnų, graudžių, bet pamokančių. Bet dažniausiai baigusi pasakoti istoriją senolė ištardavo: „Kaip šauksi, taip atsilieps, vaikeli, žinok visada! „
Visą naktį kamavo šiurpūs košmarai.  Nežymūs avarijos vaizdai, sumaitotas automobilis, kyšanti mamos ranka, riksmai.... nesibaigianti rauda, begalinis skaumsas, tai tolstantis, tai artėjantis vilties spindulys (O gal jie dar gyvi..?), kuris vieną akimirką šildo tavo rankas, o kitą pjausto tavo veidą lyg peiliais. Atsibudau išpiltas prakaito, visas drebantis lyg mažas vaikas, ir nė trupučio neišsimiegojęs.....
    Pažvelgęs per langą išvydau kylančią saulę, vos pakilusią virš medžių. Atsiklojęs antklodę išvydau siaubingą reginį, burna prasivėrė nebyliam šauksmui. Bintas buvo nusmukęs,  žaizda buvo supūliavusi, pamėlinijusi, ištinusi, o link šlaunies driekėsi raudona gija. Norėjau stotis, bet nepajėgiau, tik beprotiškai suskaudo koją... Sukaupęs jėgas šūktelėjau:
    -Krista! -,
Nepraėjus nė dviems sekundėms, apačioje pasigirdo bildesys, kažkas skubiai lipo mediniais laiptais ir atplėšė duris. Sekundę susitiko baikščios akys, kurios nukrypo žaizdotą šlaunį.
      -Velniava.... Palauk truputį!
      -Pasistengsiu.. tik greičiau!
Ji nubėgo pasikviesti mamos. Tas kelias minutes aš tik galvojau. Atsiminiau močiutės pasakojimus, atsiminiau tą sakinį, kurį ji visada ištardavo, išvadą, kuri dabar skirta man.... Pritvinko akys ašarų, ir viena didelė kaip pupa nusileido skruostu žemyn.

      -Oi, bernyti, ar labai skauda? -tarė prie slenksčio stovinti Kunigunda. Ji pagalvojo kad verkiu iš skausmo, - Nieko nebus, reikia kviesti miestelio gydytoją! Krista, eik atnešk dubenį vandens, binto, visko ko reikės, ar girdi po galais??

Mergaitė stovėjo už nugaros, tuščiomis akimis žvelgė į nieką ir tyliai linktelėjusi dingo kitame kambaryje. 
      -Bernyti, Danieliau, būk čia! Einu kviesti daktaro! -, moteris kažką murmėdama po nosimi greitai nėrė pro duris.
 
Įsitikinęs, kad ji tikrai išėjo, atsidusau ir tyliai pašaukiau:
  -Krista... ateik! Turiu tau kai ką prisipažinti....
  -Kas?, -mergina išlindo per duris.
  -Klausyk... Žinai patarlę „kaip šauksi, taip atsilieps“?
  -Apie ką tu?
    -Na, nežinai kaip čia patekau.... Buvo avarija. Aš vairavau automobilį. Aš nužudžiau tėvus ir likau gyvas. Dabar jie nori, kad mirčiau aš!

Nebeliko daugiau ką sakyti. Į kambarį įlekė du vyrai baltais chalatais. Jie iškart puolė prie manęs. Mergina pilnomis ašarų akimis tyliai pasišalino. Neviltingai žvelgiau į duris    -Na ką, Dani, gulsim po peiliu?

Į mane žvelgė mėlynos  senstelėjusio daktaro akys.

-K... kaip tai? -bandžiau susigaudyti
-Nieko nebus. Kraujo užkrėtimas. Matai tą raudoną giją,  kuri slenka į viršų? dabar ji pasiekusi pilvą. Kai pasieks širdį-mirsi. Juk nenori, kad taip būtų.
Akimirką jau norėjau sušukti, kad manęs neoperuotų. Atsibodo kentėti, atsibodo ašaros, atsibodo šitas kvailas miestas, nors jame išbuvau vos parą, atsibodo gyventi.... Neturiu tėvų, neturiu drabužių, neturiu savų daiktų, neturiu nieko. Esu NIEKAS. Negi verta gyventi, jei esi tik blusa šiame dideliame, piktame pasaulyje, kuris tik ir laukia, kol vienas žmogus palūš, ir pakels ranką prieš save?
    Lūpos prasivėrė, bet nesakiau nieko. Tiesiog negalėjau. Neturėjau jėgų. Norėjau pajusti peilį. Norėjau pajusti skausmą. ir tikėjausi, kad jis mane pražudys.
  -Galiu nuo to mirti mirti? -ramiai  paklausiau.
  Atsakymo nesulaukiau. Bet, supratau, kad jis teigiamas.
    Gulėjau ant medinio stalo. Aplink zujo  tariamos seselės, kurios iš tikrųjų buvo kaimo moterys, kurios pasisiūlė padėti. Šalia gulėjo sudėti peiliai, vatos gabalėliai, tvarsčiai. Žinoma, čia nebuvo nei gyvbės palaikymo aparatų, nei įmantrių įrenginių-nieko. Tai buvo paprastas kambarys, kurio net nepavadintum operacine. Kaip koks „Daktarės Kvin“ operacinis kabinetas.
        Žinojau, kad nuskausminamųjų nesulauksiu. Man tiesiog davė sukąsti nešvarų, klaikiai dvokiantį skudurą. Daktaras nusiplovęs rankas žengė prie stalo. Nieko nelaukęs pagriebė paprastą, bet ačiū Dievui, sterilizuotą peiliuką ir smeigė į mano nuvargusį, išsigandusį kūną.
        Mane perverė trumpa palaimos, skausmo, ir nevilties banga. Norėjosi klykti visa gerkle. Kūną raižė peilis, niekas neklausė, ar skauda, niekas nekalbėjo. Seselės stovėjo atokiau ir  tyliai komentuodamos  klausėsi mano neviltingo inkštimo. Skandinamo šuns inkštimo.
   
      Prieš akis perbėgo visas gyvenimas. Darželio laikai, pirmas pakštelėjimas mergaitei į žandą,  pirma klasė, mokyklos išdaigos, pirmasis tikras  bučinys, mano gimtadieniai, šventės, tėvai. Mirę tėvai... Avarija. Staiga skausmo kaip nebūta. Pamiršau, kad skauda, pamiršau, kad mane pjausto. Apsvaigo galva, nutirpo rankos, iš nosies pasipylė kraujas. Mirsiu. Taip, mirsiu ir baigtas kriukis. Kam reikalingas mažas kvailas padaras. Piktas pasaulis jau pamatė vieną žmogutį, kuris tuoj palūš. Beliko perkirpti gyvybės giją ir išbraukti dar vieną žmogų iš sąrašo. Iš sąrašo žmonių, kurie gims, kurie gimė. Ir kurie mirs....

Prisiminiau Kristą. Ir supratau, kaip man jos dabar reikia. Atsisveikinti.


            -Na, gyvas?
      Lėtai pramerkiau akis. Traiškanotos akys sulipo, vaizdas susiliejo, tad teko ilgokai pamirkčioti, kol vaizdas pasidarė maždaug normalus. Į mane žvelgė susitraukusi, bet linksmo veido moterėlė, apsirengusi taškuota mėlyna suknele ir galvą apsirišusi balta skarele, iš po kurios matėsi žili plaukai.  Ji nusišypsojo ir pavilgė mano kaktą vandeniu.
        -Na ir ilgai miegojai! Jei neklystu savaitę. Ko tik čia tau nekvietė. Ir kunigą, ir visi ligoninės daktarėliai buvo susirinkę ir.....
      -Kur aš?
      -Ligoninėje.
        -Kur Krista?
        -Naaa.... Pažiūrėk! Vaikai tau atnešė šokoladinių saldainių, na bet tau jų negalima...
        -Kur Krista??

      -... Žinoma, kad netrukus turėtum pasveikti, bet koja gyja sunkiai, vos tau jos nenupjovė!
   
-Jei nepasakysi kur Krista, mesiu tau į snukį tuos saldainius  ir tikrai nepasigailėsiu! Na??
    Moterėlė klestelėjo ant šalia esančios kėdės.
      -Supranti.... Tavęs niekas lankyti negalima kad per daug nenusilptum, kad pailsėtum. Daktaras uždraudė! Be to, tau  šaukti irgi negalima, nes eikvoji jėgas be reikalo, ir dar įžeidei mane! Pirmą kartą teko toks nepatenkintas ligonis...., -Ji tyliai sunėrusi rankas ir nuleidusi galvą i keiksnojo mane ir daktarą.
    Surūgęs apžiūrėjau kambarį. Baltos sienos, gelėta patalynė, šalia lovos mažas stalelis, ant kurio stovi vaza su gelėmis, puodelis kmynų arbatos ir dėžutė saldainių.
        -Alkanas?, - pakėlusi galvą paklausė.
        -Klausyk.  Jei atvesi man Kristą, atiduosiu saldainius. Jei ne, tai gali iškart mane vežt užkast, nes nemanyk kad žadu valgyt. Aišku?
Moteris atsiduso.  Nulenkusi galvą  atsistojo, atidarė duris, pažvelgė į mane. Liūdnos melsvos akys iš lėto tyrė išbalusį, nuvargusį ir piktą berniūkštį, kuris nė nemanė kažko klausyti. Dar kartą atsidususi ji išėjo iš kambario.
        Atsidusau ir aš. Pažvelgiau į gelėta antklodę. Kilstelėjau. Nepamačiau nieko įpatingo, tik storai apibintuotą koją, kuri buvo pabalusi ir sulysusi kaip dešrelė. Laukiau. Gurgštelėjau arbatos, klausiausi kas dedasi už sienos ir galvojau. Kas man pasidarė? Apšaukiau seselę, sugadinau sau nuotaiką ir dabar turiu sedėti vienas, piktas ir išsiilgęs bent vieno artimo žmogaus..
      -Dani!!!
    Į kambarį įpuolė ji. Krista.  Verkdama balsu mergina mane apkabino ir tyliai šnibždėjo:
    -Atsiprašau, atsiprašau... reikėjo man tavęs neliest, nieko nesiųt, vos nemirei, aš taip bijojau kad tavęs neteksiu, bijojau bijojau.... Sakė kad vos likai gyvas, atsiprašau.... Pasiilgau...
    -Aš irgi tavęs labai  pasiilgau. Krista, tu nekalta, ar girdi? Aš kaltas nuo pat pradžių. Kaltas dėl visko. Kad atėjau, kad taip padariau, kad iš viso gimiau.... Ar gali manęs paklausyti?
      Papasakojau jai viską. Iš kur esu, kas man nutiko, ką padariau.... Braukdama plaukus nuo veido ir  valydama užtinusias nuo ašarų akis mergina  tyliai klausėsi. Šita paini kvaila istorija jau buvo taip įgrysusi, kad šnekėjau vienodu, ramiu balsu, neverkdamas, nesimuistydamas, tik žiūrėdamas jai į akis. Baigiau ties tuo momentu, kai ji mane rado. Krista atsiduso.
      -Žinai, teks pakalbėti apie tai vėliau. Aš tau irgi turėsiu šį tą papasakoti, bet tau reikia pailsėti, o man metas eiti.
      -Ateisi rytoj?
      -Žinoma! Iš pat ankstaus ryto!, - ji mane apkabino ir žengė durų link.
      -Puiku. Labai tau  ačiū... Ir Krista....?
Mergina darydama duris susirūpinusi pažvelgė į mane:
    -Kas? Šalta? Karšta?  Arbatos? Sausainių? Gal ką ryt atnešti?
    -Ne, tik...
    -Kas?
      -Tik... Norėjau kad žinotum..... Manau kad.... Myliu tave...
    Paraudau. Ji nusišypsojo. Gražiausia pasaulyje šypsena. Ir tarė:
    -Patikėk, kiek naktų svajojau, kad tai pasakytum..
        Ir ji atėjo. Atėjo kitą dieną. Ir kitą. Ateidavo kasdien. Kas rytą, kai saulė vos švysteldavo pro medžių viršūnes, ir koridoriuje išgirsdavai virėjos vėžimėlį su pusryčiais, kambarį užliedavo liūdesys. Ir tik Kristai atėjus širdis tapdavo sklidina laimės.
    Koja gijo sunkiai. Pirmą kart nuėmus bintą krūptelėjau: Baisiausiai supjaustyta koja, siūta, minkyta, kočiota, sumalta kaip faršas.... Daktaras sakė:
  -Likusį gyvenimą šlubčiosi. Liks randas. Na, bet svarbiausia kad liksi gyvas?
  Ir man tai buvo svarbiausia. Galėjau likti nors ir be galvos, bet kad tik ne vienas. Ir buvau ne vienas. Susipažinau su mielais kaimelio vaikais, kurie dažnai ateidavo ir palaikydavo draugiją. Taip pat susitaikiau ir su sesele. Ši pasirodo yra šauni, nors truputį kvanktelėjusi senučiukė. Užeidavo ir Kunigunda, labai patenkinta mano ir Kristos draugyste. Džiaugiausi ir aš. Pirmą kart po tiek laiko džiaugiausi.
    Vieną dieną, kai koja buvo beveik sugijusi ir galėjau atsistoti, paeėti kelis žingsnelius, nueiti į koridorių, buvau neramus. Krista neatėjo sutartą valandą. Vėlavo daugiau nei dvidešimt minučių. Seniau buvo nesvarbu, ar audra, ar kruša, ar vėjas, ji ateidavo lygiai dešimtą, visuomet besišypsanti ir laiminga.
      Bet dar pasikankinus išgirdau tylių, jos mažų juodų batelių taukšėjimą. Galėjau jį atskirti tarp tūkstančio garsų. Maži, skubūs žingseliai sustojo prie mano durų. Šios atsivėrė. Bet mergina nebuvo nei linksma, nei besišypsanti. Sutrikusi. Sutrikusi panelė atsisėdo ant lovos ir apkabino. Kambarį slėgė nejauki tyla.
    -Kas atsitiko?
    -Dani... Atėjo laikas tau papasakoti.
    -Ką? -, nesupratau.
    -Aš pavesta tau papasakoti, kas čia per miestelis, ir kas šie žmonės.
      Nors buvau jau įpratęs prie keistų žmonių, pastatų ir keistos laimės, nepamiršau, kas ir iš kur esu. Stengiausi įsiminti kiekvieną žodį, kiekvieną smulkmeną, tad po kelių minučių mano susikaupusi mina virto negalinčiu patikėti, apstulbusiu veidu.
    -Dani, žinai, kad čia nepaprastas miestelis. Žmonės kitokie. Jie neverkia, neliūdi viešumoje. Jie verkia naktį-kai niekas negirdi. Jie visą dieną būna laimingi. Tai-laimės miestas. Jo nerasi žemėlapyje. Jį randa tik išrinktieji. Čia-naujoji civilizacija, Dani. Kažkada bus pasaulio pabaiga. Viskas išnyks. Tik išrinktieji-ne. Visą šį miestą saugo neįprasta jėga, niekas nežino kokia. Tiesiog kiekvienas, sulaukęs ta tikro amžiaus neaiškiais būdais randa kelią čia. Aš pasiklydau miške šešerių. Taip ir radau kelią čia. Ištrūkti iš čia negalim. kas bando bėgti-būna nužudomas.
    bandžiau atgauti kvapą. Kas? Kaip? Bet... Tai.... neįmanoma! Galvoje lakstė tūkstančiai klausimų. Į kuriuos atsakymo nėra. Giliai įkvėpiau ir paklausiau:
         -Kaip?
         -Miestelio Saugotojo pasiųstas budelis. Jis vienintelis žino, kur yra Saugotojas. Jis tarpininkauja. Jis praneša visas žinias. Jis nužudo nusikaltusius. Jau penkis metus niekas nebedrįsta bėgti. Visi privalo būti laimingi.
        Nebesusigaudžiau aplinkoje. Negi NIEKADA nebepamatysiu gimtojo miesto? Giminių?  negi niekada nebenueisiu į teatrą, nepasibuvosiu kavinėje, prarasiu įprastu miesčioniškus laisvalaikio praleidimo būdus? Prarasiu praeitį?
        -Dani, -Į mane žvelgė liūdnos merginos akys, - Privalai pamiršti praeitį. Pasitik ateitį. Ji-čia.
        Nenorėjau to klausyti. Prapliuvau verkti. Balsu. Krista mane apkabino ir ėmė šnibždėti į ausį.
      -Paimiršk, kas buvai.... Visi pamirš... Gyvenk dabartimi... Nes nenoriu kad mirtum... Prašau... Dani, dėl manęs....
      Nusišluosčiau ašaras. Pažiūrėjau į apsiašarojusią merginą. Linktelėjau galvą. Ir pabučiavau. Pirmą kartą. Pajutau drebančias merginos rankas. Raudonos lūpos nepaleido manųjų.
              Bučinys reiškė pradžią. Naujo gyvenimo pradžią.

            -Kur ligonis Danielius?
      -Lauke. Vaikšto, -daktaras  pakėlęs  antakius  pažiūrėjo į seselę.
      -Vajė, tikiuos ne vienas? -, moteriškė sugniaužusi  rankoje servetėlę  klestelėjo ant kėdės.
      -Ne. Su Krista. Žinoma, tuo geriau mums visiems. Kuo greičiau ji jį suvilios, tuo geriau. Juk reikia jį galutinai įtikinti likti čia.
      -Vaje vaje... Pragaro namai čia, aš visad sakiau... Suduš vargšo širdis, tikrai tikrai...
****************************************
          Keliu šlubčiojo vaikinas. Šalia linksmai šuoliavo mergina. Ji klausėsi.

-... Ir savaitgalį eidavom į kiną. Tai tokia didelė salė, kurioje yra didžiulis ekranas. ten rodomi naujausi filmai. Juk žinai kas yra filmas?
-Taip, jau sakei... Kinas.., -mergina susimąstė, - Juokingas žodis!
    Ji kikendama ėjo taku ir murmėjo po nosimi:
-Kinas kinas kinas kinas... Ėjau į kiną... Mačiau filmą.... Kiną..... papasakok dar! Kur pirkdavot rūbus? Kur eidavai su tėvais?

        Ir aš pasakojau. Pasakodavau apie ledo areną, kur galėdavai čiuožinėti su draugais, apie karusėles, kuriose sukdavausi iki blogumo, apie saldžią cukraus vatą.... Apie saulėlydį, kurį stebėdavom sulipę ant stogelio... Apie namus, automobilius... Apie viską. Juk ji nieko nežinojo! Tik valiūkiškai spindėjo susidomėjimo pilnos  akys, o lūpos tūkstantį kartų  kartodavo vis kitą, naujai išmoktą žodį.   
    Taip ir leisdavom dienas. Pasakodavau jai apie tikrą pasaulį, o ji man apie  miestelį, jo žmones,  vasaros šventes... Tik atėjus vakarui, kai saulė paglostydama  medžius ir pabučiuodama akis nusileisdavo žemyn, Krista sunerimdavo. Atrodė, kad jos sieloje atsikeldavo mažas sunerimęs žvėrelis. Akys nerimąstingai blaškydavosi, o atsisveikinusi prie ligoninės ir pakštelėjusi į žandą mergina visu greičiu pasileisdavo turgaus aikštės link. Taip buvo ir šį kartą.



                                        [ KRISTA]

Vėl nusileido saulė. Kad ir kaip nenorėdama atsisveikinau su juo. Privalėjau eiti pas Budelį. Pranešti visas naujienas. Viską papasakoti. Prabėgau turgaus aikštę. Bažnyčią. Už jos plytėjo dirbami laukai. Atsisukau. Neseka. Gerai.... Už bažnyčios, prie pat laukų stovėjo mažas namelis. Lange spindėjo mažas žiburėlis.
      -Na, klok!
  Mergina įžengė į vidų. Kambarėlis atrodė vargingai. Apipelijusios sienos, stogas  kaip kiaurasamtis. Ant žemės mėtėsi įvairiausi daiktai, nuo alkoholio butelių iki purvinų skudurų. Ant išklypusios kėdės sedėjo vyras. Tvirto sudėjimo, plačiapetis. Žvilgsnis rūstus, antakiai suraukti, o lūpos siauros ir piktai sučiauptos. Rankoje laikė cigaretę. Viskas skendėjo dūmuose.  Jis. Budelis. Mergina išgąstingomis akimis įkvepė oro.
    -Na, sakyk po velniais. Kaip tas vaikėzas?
    -Gerai... Sveiksta...
    -kalba apie gyvenimą už miestelio ribų??
    -Ne, ne, ką jūs... -apsimečiau baisiai susidomėjusi savo kojų galais.
    -Žiūrėk, nemeluok man! O kaip jis, įsimylėjęs tave?
    -Kiek man sakė.... Taip...
  Vyras nusikvatojo taip, kad net langelio stiklas ėmė drebėti
    -Gerai, gerai įkliuvo vaikėzas... Žiūrėk tu man, tegu paukštukas atiduoda tau savo širdį ir pasilieka čia. Nesinori jo žudyt. Aišku?
  -Taip, supratau pone... geros nakties.
 

    Žengiau į vakaro tamsą. Pažvelgusi į dangų pamačiau skaistų mėnulį. Reikia skubėti namo, pas netikrą mamą. Į netikrus namus. Atsigulti į  ne savo lovą ir sapnuoti ne savo sapnus. Prisiminiau pasakojimus apie kitą pasaulį. Niekas apie tai dar nepasakojo... Širdyje vis didėjo noras palikti šitą sumautą miestą, kur nėra nė vieno širdžiai artimo žmogaus.  Sūri ašara palietė lūpas. Teismo diena artėja....


  Šiandien ryte Krista neatėjo. Blaškiausi po kambarį kaip mažas žvėriūkštis, uždarytas narve. Saulė spejo pakilti virš medžių, apšviesti kambarėlį, o aš sedėjau ir laukiau. Pažvelgiau pro langą. Aplink nė gyvos dvasios. Sunerimau. Kur po galais visi? Atsistojęs  žengiau kelis žingsnius prie durų. Tyliai sugirgždėjo grindys. Pridėjau ausį prie baltai dažytų medinių durų ir įsiklausiau... Buvo tylu. Nesigirdėjo nei daktarų, nei seselių žingsnių, nedardėjo putlios virėjos vėžimėlis, netarškėjo valytojos kibiras. Tik vienas silpnas garselis praėjo pro ausis. Tylus šnopavimas. Kažkas už durų.... Už durų! Sustabdžiau kvėpavimą. Paliečiau šaltą it ledas rankeną ir minutėlę palaukęs staigiai lenkiau žemyn...
    -DIEVETUMANO! Na ir išgąsdinai!!
    -Krista, ką tu čia darai?
    -Nieko... stoviu... -, mergina nuleido akis žemyn.
    -Ir tu tuo nori pasakyti, kad...?, - įtariai paklausiau.
    -Klausiau ką darai....
    -Bet kam tau? 
    -Aš priversta.., -Krista pakėlė liūdnas akis.
    -Kur buvai? Kodėl neatėjai?
Ji tyliai praėjo pro mane į kambarį. Atsisėdo ant lovos kraštelio. Pažvelgė pro langą. Rankos virpėjo.
      -A... aš buvau .. pas Budelį.
    Žioptelėjau
    -Tai tu žinai kur jis?
    -Visi žino.
    -Tai kodėl nesakei?
    -Todėl, - merginos balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai, - Aš noriu tau kai ką pasiūlyti.
      -Na?
      -Noriu tavęs paklausti. Ir atsakymas turi būti tik taip.
      -Daug pasirinkimų, -suniurnėjau, -Klok!
  -Žinau, kad tau nepatinka šitas miestas. Matau, kaip liūdi tavo širdis, pasakojant apie praeitį. Žinai? Įsimylėjau tavo pasakojimus. Įsimylėjau asfaltuotas gatves, įsimylėjau jūrą, įsimylėjau žmones, kurie eina į kiną, parduotuvę, kavines. Įsimylėjau mokyklas, teatrus ir parkus. Ir noriu tai patirti. Noriu gyventi taip, kaip gyvenau iki šešerių. Aš nebegaliu čia tverti!
  -Bet juk sakei...
  -Koks po paraliais skirtumas ką aš  sakiau! Melavau aš! Nes mane vertė! Aišku?? Nevalia pamiršti praeities, nevalia taikytis prie šito sumauto miesto, nevalia gyventi iš naujo! Nevalia! nes gyvenimas duotas tik vienas, ir aš nenoriu jo praleist šitoj  sumautoj skylėj!
  Staiga nesusivaldžiau. Iš pradžių prisidengiau ranka, o paskui ėmiau kikenti kaip pakvaišęs. Kikenimas garsėjo ir darėsi panašus į pamišėlišką kvatojimą.
    -Tu žinai, ką katik pasakei?, -pasakiau traukdamas orą.
    -Tai ne! Ir?
    -Žinai, maniau kad tu pamišus... Bet kad  taip..., -prunkštelėjau.
    -Tai atsakymas ne? Puiku. Eisiu viena. Bėgsiu net jei mane vysis su šakėmis ar peiliais, bėgsiu! Ačiū už palaikymą. Sėkmės, - Krista supykusi niršiai atsistojo kaukšėdama bateliais žengė durų link.
    -Palauk! Juk nesakiau, kad nebėgsiu. Tiesiog prakalbo kitas žmogus, -šyptelėjau.
    -Tai bėgsi? Su manimi?
  Pakreipiau galvą. Ranka nusibraukiau plaukus nuo akių. Pažiūrėjau į sumišusią, susierzinusią, bet tuo pačiu ir kančios naštą nusimetusią merginą. Kūnas virpėjo. Akys laukė.
  -Taip.
Saulė seniai nusileido. Danguje kybojo šviesus, pilnas mėnulis. Naktis mirgėjo nuo žvaigždžių spindesio. „Žvaigždės apšvies kelią į laisvę“, pamaniau tyliai.
Sedėjau prie lango ir žiūrėjau. Tolumoje matėsi ryški šiaurinė žvaigždė. Laukiau. Ant lovos gulėjo krepšelis, prikrautas kai kurių daiktų ir maisto, kurio nesuvalgydavau . Laikrodžio rodyklė artėjo prie dvylikos. Ji turėjo ateiti.
-Ei, -už lango pasigirdo tylus balselis, - Ei, nešk savo užpakalį čia!
Virvė iš patalynės buvo paruošta. Pririšau ją prie lovos kojų. (Ne veltui turistų varžybose pirmą vietą laimėjau mazgų rišimo rungtyje) Pasukau rankenėlę. Mažas langelis tyliai sucypė. Dešimtmetį nesukioti vyriai atsibudo iš ilgo miego. Išdavikai. pasiemiau krepšelį. Persisvėriau per langelį ir įsikibęs į virvę tyliai, kad niekas nepabustų, lipau žemyn. Siena trupėjo, Tinko gabaliukai krito žemėn ir su garsu skaudžiai krito žemyn.
-Po velnių, kaimą pakelt nori?? Šok po galais! Nenumirsi gal!
Dieve, kokia ji kartais nepakenčiama! Virve slyste nuslydau žemyn. Atsistojau priešais merginą. Prietemoje mačiau sunerimusias akis. Ji mane apkabino.
-Palauk, prisiglaustysim kai pabėgsim. Per kur eisim? Sakei susižinosi, kur saugiausia.
-Per miškelį. Žmonės sako, kad ten niekas nesaugo. „pasiklys ir mirs iš bado, mažiau bėdos“, bet tik ne tas, kuris mišką pažįsta kaip penkis savo rankų pirštus, -šyptelėjo Krista.
ne taip jau ir lengva. Reikės prasėlinti pro miesto turgų, aikštę ir pro tuntą namų, kurie susigrūdę stovėjo netoli miškelio.
Tylumoje sėlino dvi būtybės. Tyliai, kad niekas nepastebėtų, sienomis, kad nerastų, pirštų galiukais, kad neišgirstų. Girdėjosi tik dviejų širdžių plakimas. Rodės, kad jos tuos iššoks iš krūtinių.
-Man bloga, - sušvokštė mergina.
-Pakentėk, -popikčiai tariau, - Palauk truputį! Nedaug liko!
Turgų ir aikštę parėjome lengvai. O kai kurių namų languose degė šviesa. Po kojomis girgždėjo žvyras. Kvėpavimas, rodos pasidarė toks garsus, kad visi žmonės tuoj pabus. Sugaus. Uždarys. Nužudys. Kažkur prasivėrė balkono durys. Išklypusios, senos, cypiančios durys.. Sulojo šuo. Sustingau.
-Šš.. stovėk.
Laukti teko amžinybę. Tyli būtybė išėjo į balkoną. Ant virvės kabojo rūbai. -Koks idiotas naktį eis nukabinti rūbų?
-O koks idiotas naktį bėga iš pakvaišusio miestelio?
Kiekvienas....
Pagaliau tyla. Pagriebiau merginos ranką. Sėlinimu nieko nepeši. Pasileidau bėgti miško link.
-Kvaily, ar pakvaišai?, -sucypė ji.
-Ša, tylėk!, -riktelėjau.
-Kas čia?
Svetimas balsas. Krista suklupo. Abiejų akyse pasirodė baimė.
-Bėgliai, du bėgliai! Atveskit šunis!
„Gal ieškos su šunimis. Piktais šunimis, kurie pamatę nusikaltelį vejasi kol šis pailsta ir leidžiasi sučiumpamas. Jiems telieka suleisti dantis į pavargusį kūną... „
-Bėgam!, Sukliko mergina, -Bėgam!
Pakėliau ją nuo žemės. Iš už kampo išvydau penkis vyrus su šunimis. Šie baisiai skalydami pasileido gyvos mėsos link. Mūsų. Akimirką sustingau, bet atsikvošėjęs paleidau kojas į darbą. Dingome krūmynuose. Kad ir kokie greiti būtume, šunys dar greitesni. Artėjo kas metrą. Karštas alsavimas degino kojas. Akimis sugavau Kristos akis. Isterijos, nuovargio ir didžiulės baimės mišinys. Nepamačiusi kupsto mergina krito. Šunys prisiviję įsikibo į koją. Ji ėmė balsu verkti.
-Bėk be manęs! Nešk savo subinę iš čia, po galais!! Palik mane!

Apsvaigo galva. Nieko negirrdėjau. Nieko nejaučiau. Pamačiau artėjančius vyrus. Šunys tasė merginos koją. Sukilo skausmo, pykčio ir isterijos banga. Kraujas kunkuliavo.
-NE. Niekur neisiu be tavęs, ar girdi? NIEKUR!
Skaudžiai kritau ant kietos žemės. Ašasros pasipylė iš akių. Mirsim-tai tik kartu.

Pajutau grubias rankas ant pečių.
(Tęsinys bus)