Menas, tik todėl, kad "M"

Vasara. Nereikia nieko. Tik sėdėti ir... Tebūnie - rašyt. Kai per daug karšta, smegenyse nelieka skysčių ir ima kankinti neaiškūs klausimai. Atsakyti į juos nebėra jėgų.
Tarp miškų- sodyba. Oras prisipildęs musių birbimo, tolimo žoliapjovės ūžesio ir "SPLIN" muzikos. Žodžių, tik trupučiuką primenančių žiemą. Literatūra ir... Menas? Kažkada turėjau atsakyti į klausimą, kas yra menas. Labai savotišką ir aiškiais rėmais apibrėžtą atsakymą galima rasti Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje. Norit išgirsti?
<...>Menas, visuomenės sąmonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis, specifinė pasaulio praktikinio ir dvasinio įvaldymo rūšis. Meną sudaro dailė, muzika, teatras, grož. Literatūra ir kt. Kūrybos šakos, kurių bendras bruožas- tikrovės atkūrimas meniniais vaizdais. Terminas vartojamas ir platesne reikšme: technologiniu ir estetiniu požiūriu geras, išmaningas, meistriškas darbo atlikimas.<...>
Ir dar daug daug daug, rodos, logiškų ir išsamių paaiškinimų. Bet argi galima atsakymą rasti taip paprastai? Neverta tokią karštą dieną klausti savęs. Šalia sėdi ketverių metų mažas žmogus. Su teptuku ir akvarele. Paklausiu jo. Juk galima, ar ne? Tik vieno, rodos, tokio paprasto klausimo. Rokai, kas yra menas? "Sūris".Trumpai ir aškiai. Kodėl? "Meilė". ? Nes iš "M" radės ir tai yra menas. Dar kai šoka yra menas. Ir už tai, tai yra menas. Ir nieks Nežino. Jei manęs paprašytų nupiešti meną, nupaišyčiau saulę. Tikra saulė irgi yra menas. Meną kažkas turi sukurti, o saulę sukūrė Dievulis. Ne bet kas gali būti menas.Bet dabar negaliu atsakyti, nes labai sunkiai piešiu. Va. Jau. Stiklainis negali būti menas. Nes jis turi sultis, kai jas į jį supili ir tada jis nebėra menas, o gėrimas. Bet kai jis tuščias, tai gaunasi menas."
Viskas aišku. Kuo mažiau apie tai mąstai, tuo aiškiau. Ypač, kai tau ketveri metai.
Tikrai nepradėsiu čia nagrinėti meno istorijos. Juk vasara. Galų gale, daug svarbiau už visą meną apskritai, man yra dailė. Tik argi jums svarbi mano nuomonė? Nors... Jeigu jau skaitote... Vilniuje yra daug mažų fabrikėlių, kuriuose gaminami dailininkai, arba nebūtinai. Taip. Dailės mokyklos, mokyklėlės, akademija ir... na ir dar kas nors. Vieno iš jų prekinį ženkliką turiu ir aš. Justino Vienožinskio dailės mokykla. Skeptikai telieka skeptiški, abejingieji telieka abejingi. Šiemet baigiau šį "fabrikėlį" ir... Vis dar sėdžiu ten gimusių idėjų burbule.
...
Geltonom šviesom vakare nusidažęs koridorius. 13 auditorija. Trumpam tai buvo tapę gabalėliu namų. Kas nori tapo <mes tapytojų klasė>, kas nori groja gitara, kartais kažkas garsiai skaitoma < kartais- tai aš. Parašiau kažką naujo!>, kartais juostelinis magnetofonas suka muziką, kurioje sumišę 70-tieji, 80-tieji, džanglas... Nežinau, ar tai gali būti įdomu. Pro langą į mūsų sukurtą pasaulėlį niekas nežiūrėdavo. <turbūt tik todėl, kad buvom antram aukšte>.A! Ir arbata. Arbata, kava. Iš maišelio byrantis cukrus. Vis pamirštantis užvirti arbatinukas. Ir mokytojas. Besišypsantis, nes... Nes visgi visuomet vyko vyko vyko darbas. Kartais apimdavo toks keistas jausmas. Žinoma, geriau būtų, jei rašyčiau po 20 metų. Tada tvirtai sakyčiau- JIE, išėję savo idėjų burbuluose, jas įvykdė. JUOS žino. Tikiu- taip ir bus. Jei tik norėsim. Ir nesakykit, tik vienetams pasiseka. Nematėt mūsų pasaulėlio. Kažkas juk sugebės gyventi iš idėjos. Mūsų mažutės avantiūros. Nusišypsokit. Tai, ką pasakoju- labai gražu. Nors įvyko ne seniai seniai. Niekas niekas mūsų nevaržo- nei idėjų trūkumas, nei dėstytojai, nei laikmetis. Nežinia kodėl, net panašių darbų surasti nebuvo įmanoma. Kaip ir bent truputį panašių žmonių. Visi- visiškai skirtingi. Daug pasaulų 13 auditorijoj. Protingai galima apie mus kalbėti. Pop menas, impresija, ekspresija. Bet kam tie žodžiai? Juk mes ne drugeliai, kad žmonės prisegtų po stiklu, parašydami pavadinimą.
Žinoma, ir pavasaris. Baigiamasis darbas. Vis planavom tapybą per naktį. Per daug skirtingi, kad susitartumėm? Turbūt. Idėją palikom kitai kartai, jei ne per drąsu vadintis karta. Juk tik 4 metai TEN. Mes visi kažką atidavėm, kažką pasiėmėm. Mūsų klasę rimtai "išleido į žmones". Rudenį bus paroda. Nesakysiu kur. Čia ne reklama. Norom, nenorom rasit. Ir mus ten. Su "Braškų pienu", su ateiviais "A Dasvidanija", su tėvų portretais, su agresyvokais, eiliuotais paveikslais. Turbūt būsim kuklūs. Juk tai taip rimta...
Rodos- rašau ne aš, kažkas kitas. Valdo žodžių žaismas- Literatūra ir menas.
Čia, kur esu, tarp miškų, girdžiu mažučius sąžinės svirpimus. Juk žinot, svirpliai- tai sąžinė. Vis galvoju, ar galėčiau parašyti ką ne taip. Nea. Juk rašau, apie gabalėlį namų. A, galvoju, visgi Meilė=Menas. Tik todėl,kad "M". Tada... Tada, mes savo klasėj elgėmės teisingai. Mąstėm. Ir tik tada Tapėm. Gal, visgi, taip paprasta rasti atsakymus į sudėtingus klausimus...
13 auditorijoje ant sienos palikom kabančius arbatos pakučius. Juokavau, kad po jais reikėtų rašyti datą ir laiką, kada išgerta. Nes tai buvo neatsiejama. Iki apsvaigimo, kada aliejiniais dažais išteptą teptuką įmerkdavom nebe į terpentiną, o arbatą. Neskanu, bet tikra.
Paskutiniaisiais  metais <kurie buvo esminiai> pradingo laikas. Lyg ir buvo tvarkaraštis, lyg ir... Bet atėjęs, bet kada galėjai rasti kažką. Jei su rakteliu nuo spintos, tai geriantį arbatą, jei be- tapanatį arba... Arba tiesiog. Galėjai išgirsti... Kartais, netyčia, sugauti pamestą mintį. Bet tai- jau negerai. Taip atsiranda tos pačios idėjos ir... Suprantat, nėr ko mėtyt savo minčių.
Neturėjom taisyklių. Gal kokią vieną, kitą, nerašytą- būt savimi <nesakykit, kad banalu> ir negadint gyvenimo kitam.
Rokai, o kas yra draugai? Turiu atsakyti pati. Kažkokia virvelė mus riša. Laikui praėjus matysim, ar stipri.
Mums rodydavo įvairiausias reprodukcijas. Mokytojas nešė ir nešė. Mokytojas, ar draugas? <Todėl ir vadinu fabrikėliu, kad mokykla tam per rimta. Tik negalvokit, kad spalvinu nors mažiausią neigiamą atspalvį. Teigiamas fabrikėlis!>. Žiūrėjom  A.Samuolį, M.T. Rožanskaitę, daug kitų dailininkų... Parodos, parodos, aprašymai, recenzijos, rašėm, rašėm, rašėm. Ir, turbūt, taip atradom kaži ką SAVO. Nusilipdėm save. Nes NIEKAS kitas mūsų nelipdė.
Vasara. Nereikia nieko. Tik rašyti ir... Tapyti. Laukia ruduo. Su pabaiga atėjo ir pradžia. Jei jau tokie esam, reikia sugebėti LIKTI. Oras prisipildęs sąžinės čirpsėjimo ir "SPLIN" .O Konarskio gatvėj, ant sienos, palikti mūsų, kabo arbatos pakučiai. Gaila, kad po jais nerašėm nei laiko, nei datos...


P.s. šita rašliava <tiesa, apkarpyta> išspausdinta literaturos ir meno 2003.07.25 penktadienio numeryje. Skanaus.