Žodis

.          I


Keliuos prieš rytmetį ir Žodį
Bandau užburt širdies kerais:
- Nesi merga, bernams vilioti,
Nesi žvaigždė, aukso purslais;
Tu, Žodi, plūgas mano tėvo,
Kaip kurmis įraustas vagoj,
Nuo kur takeliais balto smėlio,
Pavargęs grįždavo namo.

Nešiau tave ant kryžiaus, Žodi,
Ir kaldamas prašiau karštai:
-Neleiski, Dieve, jam meluoti.
Būki rūstus. Ir angelai
Tegu apleis sapnų ramybę
Žodžiu supurvintų namų.
Ir Žodyje te grikiai žydi,
Gyvena bitės su medum...

Tu- plūgas mano tėvo, Žodi,
Tu kurmis.
Angelo - mažiau.
Tavy dažniau gyvena velnias.
Aš iš šaknų...
            iš žemės...
                      iš tenai...


          II

Man Žodis- ne akmuo.
Ne šūvis šautuvo sprangus.
Meldžiuosi juo.
Juo auginau vaikus.
Per jį budžiu,
Neleisdamas ir pats užakti...         
Per jį ir Lietuvą- tėvynę
Prašau gražinti šlovę jos sūnų.
Per jį žinau -
Vėl patekėjo rytas
Ir reikia pasisveikint su žmogum.
Man Žodis it malda, it varpas,
It kardas ir namai laisvi,
It atgimimo aukštas vardas
Ir trispalvės lemtis graudi.
Todėl dabar, kai reikia atsidusti
Ir paieškoti Žodyje savęs -
Pasiimu nedidelės žvakutės ugnį
Ir atsiklaupęs jos kamputyje „ATLEISK“
Ne pelenais krentu,
Ne užmarštim
O ugnele mažute plevenu
Kaip šiuo eilėraščiu,
Kaip šia mintim,
Kaip atmintim...