Ta, kuri nemėgo rožių.

Gerda – laiminga, septyniolikmetė mergina. Lankanti dramos pamokas, talentinga ir meniška. Kurianti eiles, kartais pasimetusi, tačiau dažniausiai jaučianti tvirtą pagrindą po kojomis. Yra atsakinga, tačiau menininkės širdis reikalauja laisvės. Jokių suvaržymų ar beprasmiškų taisyklių. Savo mažu pasaulėliu ji dalinasi tik su savo aštuoniolikmečiu vaikinu Arnu. Nors jie be galo skirtingi, Gerda supranta jį, o Arnas – Gerdą.

Arnas – Gerdos vaikinas, paprastas, šiek tiek išsiblaškęs. Mažas berniukas, o kartu suaugęs žmogus atsakingas ne tik už save, bet ir už Gerdą. Gerdos laisvė kartais jam nesuprantama, tačiau visada – artima. Jis myli ją, todėl žino, kad jeigu ims varžyti jos pasaulį ji paprasčiausiai pabėgs. Arnas neturi ypatingų talentų, tačiau visada padeda Gerdai ruoštis spektakliams.



Pirma scena

Kaip jie atsirado. (Gerda ir Arnas)
Scena įmituoja miestą. Skuba, stumdosi žmonės, lija lietus. Visi grūdasi su skėčiais. Gerda stovi centre, tarp žmonių ir žiūri į viršų. Pro šalį bėga Arnas, atsitrenkia į Gerdą.

G: (piktai) Asile, kur eini??
A: Tai tu kur vėpsai, višta??
G: Kur noriu, ten vėpsau!
A: (pažvelgia į viršų) Jop.. Tas senis gi tuoj šoks! (Pro šalį linksmai prabėga mimas)
G: Tai ko pats darbar vėpsai??
(Prabėga mimas ir tempiasi paskui kažkokį vyrą, tuo pačių metų Gerda ir Arnas palydi akimis žemyn nušokusį savižudį)
A: Nušoko.
G: Nušoko...
A: Šūdas.

Gerda nusisuka ir eina. Arnas pastovi, tada švilpteli jai, ji sutrikusi atsisuka.

A: Mum ten pat.
G: Švilpt man ant to tavo ten pat (piktai, nusisuka ir toliau eina)
A: Ei. Aš Arnas. (ištiesia ranką)
G: Gi žmogus nusižudė.
A: Malonu.
G: (juokiasi) Gerai jau. Gerda.
A: Čia matyt pavardė?
G: Prietranka. (Juokiasi)
A: Gerai, gerbiamoji Žmogusnusižudė Gerda. Jau nebešvilpt?
G: Gal jau nebe...
A: Tai gerai.
G: Jo. (šypsosi)

Bėga laikas. Jie vaikšto. Juokiasi. Vaikšto susikibę už rankų. Juokais mušasi. Juokiasi. Jis bando ją pabučiuoti (lėtai lenkiasi link jos) staiga ima čiaudėti. Ji juokiasi. Juos apsupa pro šalį einantys žmonės. Jie vėl lieka vieni. Ji rėkia, kad nekenčia rožių, jie trypia puokštę, ji juokiasi, jis dovanoja jai klevo lapus. Ji pabučiuoja jį. Žmonės. Jie. Jie mėtosi pagalvėm. Jis rėkia: eik velniop. Ji rėkia: Nekenčiu tavęs. Juokiasi. Žmonės. Jie. Jis pakelia ją ir suka. Jie. Geria vyną. Šoka. Žmonės. Jie. Abu sėdi scenos vidury ant žemės.

G: Arnai. Įdėmiai paklausyk.
A: m?
G: Sakau klausyk. Matyt sakau tau tai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aš...
A: Kodėl?
G: Kodėl? Nes jei dažnai sakysiu bus nebegražu.
A: A. Nu varyk.
G: (šnabžda) Aš tave myliu.
A: (pasilenkia prie jos) ką? (ironiškai)
G: (šnabžda) Būtinai garsiai?
A: Būtų visai neblogai.
G: (žiūri jam tiesiai į akis) Bet įdėmiai klausyk. Labai įdėmiai.
A: Gerai. Klausau.
G: Aš tave myliu.
A: (Pasilenkia jai prie šono, šnabžda) Aš tave irgi.
G: Tikrai?
A: Taip.
G: Vadinasi įkliuvom.
A: Tai jau taip...
(abu pasižiūri vienas į kitą ir susigėdę nusišypso.)



Antra scena


Gerdos mama Laima. Pavargusi moteris, Gerdos tėvas mirė kai Gerdai buvo dveji. Laima vaikiška, nepasitikinti savimi moteris. Vos šeimą užgriūna bėdos, su jomis ima kovoti Gerda. Ji guodžia mamą, pataria mamai. Laima niekada nebara Gerdos. O niekada ir nėra už ką. Ką tik Laima sužinojo, kad Gerda serga mirtina liga, jai – auglys. Ji sutrikusi, ne dėl to, kad mirs jos duktė, rodos, ji dar to nesuvokia.  Ji paprasčiausiai nežino ką turėtų daryti.

Laima sėdi viena scenoje. Verkia, tiksliau inkščia lyg mažas šuniukas. Nerišliai šneka su savimi.

L: Aš... Ką gi man dabar daryti... Gerdute... Mano... Gerdute. Aš nežinau.. Už ką gi šitaip.... Aš daugiau nebegaliu... Kodėl...

Namo grįžta Gerda. Ji pabučiuoja mamą. Mamos verkimas jos nestebina. Mama dažnai verkia. Gerda tiesiog nesupranta, kodėl reikia šitaip dažnai verkti, kai už lango toks gražus oras.

G: Labas mam. Nu, kas dabar? Vėl parėjo sąskaitos iš telekomo?
Mama nieko nesako, tik tyliai verkia.

G: Mam, nesinervok, gali nepirkti man to palto. Užmokėsi telekomui. Ir tada.. Vėliau nupirksi. Jo? (prieina prie mamos ir švelniai kilsteli smakrą.)
Mama nedrįsta jai pasakyti. Ji vėl sukūkčioja.

G: Nu kam tu čia žliumbi. Mam. Ai, irgi rado ko... Mam, o kur padėjai paracetamolį, man šitaip vėl tą galvą skauda...

Išgirdusi tai, mama pradeda raudoti.

G: Mam, nu jei neturim vaistų pakentėsiu, kas yra? O, ką čia turi? Buvai užsukus į polikliniką? Aš pati norėjau eit, bet... (ima skaityti tyrimų rezultatus)

Ji perskaito. Netiki tuo ką skaito. Tyliai atsisėda ant žemės. Į sceną išeina mirtis - mimas. Nuo šiol jis visą laiką seks Gerdą, bet ji jo nematys.

G: Aš mirsiu, mam.
M: (tyliai verkšlena) Ne, mažute, tu nemirsi, mes važiuosim į Vilnių, pas profesorių...
G: Šūdas, mam.
M: Tu nemirsi. Tu negali mirt, Gerdute.

Gerda atsistoja ir išeina. Ji pasimetusi, išsigandusi. Ji netiki mama, kuri per silpna, kad galėtų bent įvėpti dukrai vilties. Gerda neištveria jos verkšlenimo.



Trečia scena.


Gerda vaikšto viena.  Mimas stovi nuošalyje.

G: Aš mirsiu, aš mirsiu, aš mirsiu. Šūdas. Kodėl aš?? Kas per velnias? Ko tau prireikia iš manęs?? (rikteli dangui) Eina šikt.

Ji spardo lapus, trypia ir pyksta. Gerda visiškoj nevilty.



Ateina Arnas.

A: O, aš kaip tik ėjau pas tave. Ė, kas buvo?
G: Mirsiu.
A: Kaip mirsi??

Gerda pažvelgia jam į akis. Ji negali pasakyti. Tiesiog negali. Ji juk puikiai vaidina. Susikaupia ir nusišypso.

G: Džiuljeta.
A: Ir?
G:  Džiuljeta mirs. Vadinasi aš.
A: Pluksnele. (apkabina) sveikinu. Blemba... Gi norėjai šitą bobą vaidint. Geras.
Gerda nusijuokia.
G: (trinkteli jam per ranką, juokiasi) Eik po velnių, man šiandien sušikta diena. Einam kur nors.
A: Kodėl? Gi vaidinsi Džiuljetą, Tai kas yra??
G: Aš išalkus. Noriu didelio kebabo, ir sutemusio miesto už lango.
A: Gausi. Miestą lengvai, o dėl kebabo... Kažin ar dar bus.
Ji juokiasi, jie išeina. Mimas išseka paskui kimšdamas kebabą. 
Ketvirta scena.

Keičiasi metų laikai. Scena įmituoja žiemą. Sninga. Bėga laikas. Gerda juokiasi. Klykia. Jie juokiasi. Pykstasi. Juokais mušasi. Vis prabėga  pro sceną. Mimas seka jiems iš paskos. Gerda silpsta. Juokiasi. Kartu su Arnu. Klykia viena. Jai vis dažniau skauda galvą.

Scenoje suoliukas. Sukasi snaigės. Gerda šiek tiek išbalusi. Jie vaikštinėdami įeina į sceną. Mimas seka iš paskos.

G: (juokiasi) Ir ką tas?
A: Ką, ką... Atsisuko, o aš jau senai buvau pabėgęs.
Gerda juokiasi. Arnas jai pasakoja savo nuotykius. Jis visada priverčia Gerdą juoktis.
G: Čia tik tu taip sugebi... (juokiasi)
A: ir ką nori tuom pasakyti? (sugriebia Gerdą už kojų)
G: (juokiasi) Kad tik tu vienas toks stuobris sugebi šitaip elgtis.
A: (apverčia Gerdą, ši juokiasi ir rėkia kad jis paleistų) Duodu tris sekundes pačiam nuoširdžiausiam atsiprašymui. Vienas, du...
G: Persiprašau...
A: tuoj aš tau persiprašysiu... (pastato ją ant kojų, ima kutenti)
G: (juokiasi) Palauk... Fuu.. Nu baik.. Aaaa. Nugi pilvą skauda.

Jis liaujasi. Jie atsisėda ant suoluko, kurį laiką tyli.

G: žinai, ką dramos mokytojas uždavė šią savaitę?
A: ne ne ne, žinau šitą tavo gaidelę, dabar vėl visą savaitę klausysiu tavo nervų, kad mokytojas durnas, o tu nemoki vaidinti..
G: Arnai...
A: Ir galiausiai aš būsiu kaltas...
G: (švelniai paima jį už smakro) Arnai, čia labai svarbus darbas. Aš šįkart improvizuosiu. Tu irgi. Nerašysiu jokių tekstų. Tau nereikės nieko mokytis, skaityti... Tu tik sakyk kas ant liežuvio galo. Čia svarbiausia mano žodžiai, supratai?
A: (pasyviai) agham..
G: Tiesiog matau tavo ugneles akyse... (šypsosi) Tau juk patinka su manim vaidinti, nors tu visiškai nemoki? (juokiasi)
A: mano mažoji kietuole, tuoj aš tau...
G: Gerai, ša, nepradėkim. Atsistok. Įkvėpk. Žinai kokia užduotis? Ji miršta, juk ji Diuljeta. Čia ne Džiuljetos mirtis, bet vistiek... Jis lieka. Įsivaizduok, kad tarkim mane nušovė...
(Arnas juokiasi)
G: kas? tau juokinga, kad mane nušovė??
A: tiesą sakant jo. Kodėl būtent nušovė? Tu panaši į zuikį, bet kad šautų... Juk Džiuljeta nusinuodijo. (juokiasi)
G: Arnuška, man reikia įvairių mirčių. Tiesiog įsivaizduok, kad mirštu pašauta. Na eikš, laikyk mane štai taip...
A: Nu, ir kas dabar?
G: Dabar įsivaizduok... Ką sakytum man?
A: Nu pavyzdžiui, einam šį vakarą pas Staską? (juokiasi)
G: Nu Arnai, rimtai... Man svarbu mokėti vaidinti mirštančią... Prašau.
A: nu gerai. Rimtai?
G: Visiškai.
A: Jei dabar tu mirtum... Hmm. Nu... Gerda, mieloji mano, prašau, nepalik manęs...
G: (sunkiai kvėpuodama) Aš... Nepalieku... Aš amžinai... Kartu... Mes... (bando paliesti Arno veidą, bet ranką nusvyra)
Staiga šokteli iš Arno glėbio.
G: Gerai, dirbtinai aišku, mano mielasis realiste (juokiasi), tada šitaip... o dabar įsivaizduok, kad aš paskendau ir esu tik vanduo lyjantis ant tavęs... O tu vienas...
A: (vėl atsidūsta) ką dabar man daryti?
G: kalbėk su manim. Tyliai, lyg aš girdėčiau.
A: ir ką gi sakyti?
G: sugalvok, tau plyšta širdis, nes manęs nebėra. Tu nematai manęs, nors aš čia, aš lietus. na..
A: Gerai. Hmmm... Kodėl, kodėl... Kodėl aš...
G: Pala, kaip tai tu, jei aš miriau?
A: Bet aš gi lieku.
G: Tai vadinasi, jei aš mirčiau, tu pirmiausia galvotum apie save? Vargšas tu... O kaip aš? Juk aš miriau. Ar bent įsivaizduoji ką reiškia mirti??
A: Gerda. Juk visų pirma kalbame apie nesamą mirtį. Ji tik įsivaizduojama, o be to nemanai, kad jei tu mirtum tau būtų vis vien?  Tu keliautum į rojų, į kažką gero... O aš likčiau vienas su savo skausmu. Tik aš ir skausmas. Manai man būtų lengva? Aš ir skausmas. Visai neprikolas (susimąsto).
G: Arnai.. O kas yra mirtis?
A: (susirūpinęs) Ne per daug apie tai galvoji? Gal išalkai, kiek tave pažįstu visada imi keistai elgtis norėdama valgyt... (šypsosi)
G: Avinėli. (ironiškai) Aš tik noriu žinoti kas yra mirtis. Tavo akimis. Tavo didelėmis, gražiomis akimis žiūrint... Įsivaizduok, prieš tave stovi mirtis. Kaip ji atrodo?
A: Rimtai nori žinoti?
G: Noriu.
A: Juk žinai, kad aš, priešingai nei tu, nepasižymiu lakia vaizduote...
G: Arnai, nesvarbu. Sakyk kokia ji.
A: Mimas.
G: Kas?? (juokiasi) Mimas ir mirtis??
A: Labai juokinga. (susierzinęs) Nu mimas ir ką? Man atrodo kad mirtis mimas.
G: (juokiasi) Mimas? Tas kuris atseit lipa sienom, apsirengęs kaip pabėgęs iš kalėjimo?? Šitas mimas tau yra mirtis?? (kvatojasi) Kodė... Kodėl???
A: šitas, šitas. Ir ką? Blemba, man LABAI įdomu kaip tu įsivaizduoji tą savo mylimą mirtį??
G: Arnai?
A: Ko?
G: Žinai kokio velnio aukoju tau savo septynioliktuosius metus? Ar žinai kodėl nepykstu kai prisigeri su savo pienburniais draugeliais? Velnias! (rikteli) Tu ir pats nesubrendėlis dar. Mano vaikutis. (juokiasi) Arnai...  Aš čia, su tavimi. Nes tu mane juokini net mirties akivaizdoje. Mimas... Mirtis mimas..

Gerda pabučiuoja Arną. Pabučiuoja kaktą.

G: Arnai, (šnabžda) mano narsusis Arnuška. Šį vakarą noriu išgerti su tavim visą butelį vyno. Ir laukti mimo. To beširdžio mimo. (juokiasi)
A: Ryt į mokyklą, plunksnele, o tau reikia vyno. Tu mane stebini. Na, eime.


Penkta scena


Bėga laikas. Scenoje Arnas su Gerda. Jie stovi apsikabinę. Pučia vėjas. Už jų  žaidžia mimas. Jie juokiasi. Gerda verkia. Arnas galvoja jog ji vaidina. Jie vis repetuoja mirties scenas. Arnas kvailioja, Gerda juokiasi. Artėja žiema..


Scenoje stovi lova. Joje sėdi Gerda. Aplink pilna popieriaus lapų – Gerdos lovoje, po ja. Gerda įsikniaubusi į kelius klykia. Įbėga mama.

M: Gerdute, tau vėl blogai? Išgerk vaistų... Imk...

Gerda rėkia. Ji neklauso mamos.

M: Gerda... Būk gera... Išgerk.

Gerda nutyla.

G: Mam. Eikš, sėskis.

Mama nedrąsiai prieina prie lovos. Sėdasi.

G: Mama, duok savo kelius. Galvai pasidėti.
M: Gerdute, gal važiuojam į ligoninę?
G: Mama, aš tik prašau tavo kelių. Dėl to nereikia į ligoninę.
M: Aš tik...
G: Nesvarbu, mam. Man skauda. Žinai ką man skauda? Ne, ne galvą. Aš pripratau prie galvos skausmo. Bet atsirado kitas skausmas, kurio aš nebesugebu perprasti... Mam, tau atrodys juokingai...
M: Ne, Gerdut...
G: Šššš, mama. Klausyk... Man skauda kojas. Kojas, kuriomis turiu išeiti iš čia. Iš šio gyvenimo... Mama, jos lyg ne mano... Prisimeni, kaip nemokėjau šokti spragtuko? Ne, tu neprisimeni... Nesvarbu. Mama, man tiesiog skauda kojas, kuriomis eisiu paskui mirtį... O juk žinai koks ilgas tunelis ten..  Ne, nežinai... Nesvarbu.
M: Tau reikia pas daktarą, dar nebuvom šį mėnesį...
G: Mama. Nereikia man pas daktarą. (Atsistoja) Aš... Žinai, tu turėtum manęs saugotis. Aš nebeturiu širdies, mama... Aš ją atidaviau mirčiai, avansu, kad man būtų gerai po to... Mam, man nesvarbu, kad Arnas nežino. Žinai, kas man svarbiausia?? Kad jis visą laiką šypsotųsi. Aš sušikta savanaudė... Kiekvieną dieną fotografuoju jo šypseną savom akim... Juk nuotraukų neįsidėsi į karstą... Ar įdėsi, mam?

Mama neišlaiko, ima raudoti ir išbėga lauk.

G: Mama. Oj, mama, kokia tu baili. Bijai savo dukters priešmirtinių plepalų. (išsitraukia iš po lovos vyno butelį) Mirtie. Eikš, išgerk su manim. Manoji mirtie. Juk tu esi ta, dėl kurios išduodu Arną... Mano meiluže... Meiluži... (juokiasi) Juk tu mimas.

Mirtis, tai yra mimas, visą laiką žaidęs kampe prieina ir atsisėda priešingam lovos  gale nei Gerda, ji jo nemato. Mimas liūdnas.

G: Mirtie... Aš tave užuodžiu. Tu kvepi... Niekad netikėjau, kad mirtis gali turėti kvapą. Lyg tų brangių didžiulių rožių. Raudonų... (mimas iš rankovės išsitraukia raudoną rožę ir graudžiai atsidūsta) Juk aš negaliu pakęsti rožių... Mirtie. Teks tave pamilti. Su tavo suknistom raudonom rožėm.



Šešta scena.

Gerdai pablogėjo. Ji pamelavo Arnui, kad jai gripas. Jis ateina jos aplankyti. Ji guli lovoje ir snaudžia, mimas žaismingai glosto jai galvą, vos tik Arnas įžengia į sceną, mimas bailiai pasitraukia. Arnas tyliai prieina prie lovos. Šnabžda jai.

A: Plunksnele... Aš atnešiau kondensuoto pieno. Ir mandarinų. Padarom Kalėdas?
G: Kad tau vėl susuktų vidurius nuo mandarinų? (vis dar mieganti)
A: Cha cha. Kokia jau ta mūsų gera atmintis sergant ir neturint ką veikti. Man gi visą rytą galvą traiškė istorikas. Šitiek informacijos... Gerda.
G: Ką?
A: Tu man patinki net šitaip baisiai užtinusi.
G: (atsikelia ir meta iš pagalvės) Mulki. Eik atidaryk kondensuotą pieną, nulupk man tris mandarinus ir kol viso šito nepadarysi, kad tavo nei vienos kojos čia nebūtų!
A: O tu eik nusiprausk beždžione. (vaiposi)
G: Arnai, skiriames . (irzliai)
A: Plunksnele.
G: Ko??
A: O aš nenoriu (nusijuokia)
Išeina. Mimas prislenka prie Gerdos su rože, mosuoja jai virš galvos, Gerda jo nemato.

G: Iš kur čia šitas šlykštus rožių kvapas?? (nusičiaudėja)

Grįžta Arnas. Atsisėda lovos gale. Duoda jai mandariną ir kondensuotą pieną.

A: Gerda.
G: m?
A: Tu mirsi.
G: Jo.

Tarp jų atsisėda patenkintas mimas. Paploja abiems per pečius, žinoma, jie to nejaučia.

A: Tavo akys. Tavo akys nebe tokios. Jos juodos, nors dar mėlynos, bet jos juodos. Tu supranti ką noriu pasakyti?
G: Suprantu. Mano akyse nebėra ateities. Tai natūralu.
A: Mirtis? Natūralu?
G: Aišku. Kodėl ne?
A: Tu mirsi. Gal todėl?

Mimas susidomėjęs jų klauso ir linksmas linksi galva.

G: Ir ką? Mirsiu. Įsivaizduok kad išvažiavau į Afriką dirbti savanore. Manęs nebebus. Bet aš tau rašysiu laiškus, juk žinai...
A: Laiškus? Iš dangaus?
G: Iš kur žinai kad iš dangaus? (nusijuokia) gal iš pragaro?
A: Plunksnele.
G: Ką?
A: Ar kada nors sakiau tau kad myliu tave?

Mimas paniūrsta lyg pavydėtų.

G: Šnabždėjai.
A: Tu sušnabždėk man dabar.
G: (ji atsisuka į jį, šnabžda) Aš tave myliu...

Jie nutyla. Mimas pakiša Gerdai po nosim rožę, ji nusičiaudėja.

G: Sušiktos rožės.
A: Taigi jų čia nėra.
G: Žinau. Bet aš jom alergiška.
A: Būti alergiškai rožėm neįmanoma, jos neturi erzinančių smulkių žiedadulkių.
G: Žinau, gudruoli. (paglosto jam plaukus) O juk tas ir  šlykščiausia...
G: Rodos įsikirtai.
A: Ką?
G: Kaip natūraliai vaidinti, avinėli. (nusijuokia)
A: Jo... Vaidinti.
G: (šokteli ant lovos ir juokiasi, mimas išsigandęs pabėga į scenos gilumą) Pažiūrėk kaip mane gripas sudarkė. Rimtai atrodau kaip mirštanti.
A: (pralinksmėja, nors dar netiki tuo ką pats sako) Ar žinai kad visą naktį galime vaidinti tavo mirtis? Visas... Visus mimus, visas giltines... Visus. Vaidink plunksnele, kad miršti, vaidink. Tu pati geriausia aktorė.. Mano. Mano aktorė...
G: O ką gi aš darau? Vaidinu, Arnai. Vaidinu mirtį, juokiuosi iš jos, mindau ją kaip tik begaliu. (juokiasi)
Mimas piktai grumoja iš kampo.

A: Negali juoktis šitaip iš mirties. (rimtai) Dar rimtai kas nors atsitiks.
G: (šoka jam į glėbį, jis ją sugauna) Tu visiškai teisus, avinėli. Daugiau nebesijuoksiu. Kad tik ko nors neatsitiktų, kad tik kartais ne tyčia nenumirčiau.
Mimas nustebęs, jis nebežino ką daryti, vėl šokteli prie Gerdos ir kyšteli po nosim rožę. Ji vėl nusičiaudėja.

G: Tu gal eik. Ir gal padėk mane ant žemės. Dar užsikrėsi.
A: (apdujęs nuo ką tik atėjusio suvokimo kad ji mirs) O mirtim galima užsikrėsti?
G: (juokiasi) Ne. Tik gripu.
A: Kada vėl susimatysim?
G: Šią savaitę tu čia nebepageidaujamas. Aš tau būsiu neištikima su gripu.
A: Tai aš eisiu. Aš ateisiu kai tu... Pasveiksi.
G: Iki zuiki.
A: Kodėl šitaip mane pavadinai?
G: Pagalvojau jog reikia pirma ir paskutinį kartą gyvenime. Ir žinai?
A: Ką?
G: Vos nesusivėmiau.
A: Iki. Plunksnele.

Jis išeina. Ji grįžta ir atsisėda ant lovos, mimas – šalia. Scenoje dvejos durys – jos kambario ir lauko. Jis išeina. Atsisėda už antrųjų durų. Jie šneka sau įsivaizduodami, jog girdi vienas kitą. Gerda šokteli, ima nervingai vaikščioti, Mimas išsigandęs žvilgteli į ją. Arnas sėdi nuleidęs galvą. Ji pribėga prie durų, įsikniaubia į jas.

G: Arnai. (glosto duris) Aš atsiprašau. Atsiprašau kad mirštu. (kūkčioja)

Arnas pašoka, ima nervingai vaikščioti.

A: Juk negali šitaip. Paprastai. Plunksnele...
G: Arnai, tu man atleisk, jog aš šitaip... Aš noriu tau pasakyti, šitaip noriu, jog apkabintum ir nepaleistum. Tu juk stipresnis už mane. Tu juk...
A: Kodėl man negali pasakyti, imt ir tiesiai pasakyti... Be vaidinimų... Tiesiai (trinkteli į duris, prisiglaudžia prie jų)
G: (sukniumba atsukusi nugarą durims) Kodėl taip? Kodėl ne anaip? Aš jau taip ilgai einu paskui tave...
A: Tu mirsi. Va tavo laisvė. Tave supakuos mirtis....
G: Tu mane sulaikai čia...
A: Surišai mane ir išeini. Šūdas...
G: (šnabžda) Tu – tai aš. Aš – tai tu... Tu mane surišai. Velnias. (apsikabina kelius, tyliai verkia)
Arnas ruošiasi eiti, bet staiga grįžta ir ima rėkti durims.

A: Eik velniop! Eik velniop su savo mirtim... Eik... Eik iš čia. Mirk, pranyk, taip lyg tavęs net nebūtų. Žudyk mane, mano mažoji žudike. Lyk ant manęs, nusinuodyk, nusišauk... Ir kalbėk man... (uždūsta, šnabžda) Šūdas...

Gerda išgirdusi atlapoja duris.

G: Nekenčiu tavęs. Nekenčiu... Negaliu numirti šiaip sau... Negaliu! (įtūžusi) Negaliu dėl tokio kaip tu. O kas tu? Mažas vaikas... Apgink mane nuo mirties... Apgink... (ima verkti)
A: Kaip aš... Gerda. Žinai ką?? Aš mažas vaikas. Sutrikęs, mažas vaikas. Aš matyt sapnuoju. Velnias. O žinai kas tu? (staiga supyksta) Kvaila kalė, kuriai rūpi tik eiti tiesiai! Eiti, eiti ir išeiti... Tau rūpi tik tavo laisvė. Gavai! Mirsi ir skrisi. Laisva. (šnabžda) visiškai laisva...
G: (šnabžda) Nekenčiu... (rėkia)  Nekenčiu! Tavo draugų, tavęs! Ko tu amžinai juokiesi? Kas tau juokingo šitam sušiktam gyvenime???
A: Juokinga tu. Tu, kuri amžiais viską žinai. Ta, kuri suaugusi, ta kuri jau niekada nebesuaugs... Tu ir tavo laisvė.
G: Eik velniop!
A: Eisiu.
G: Eik sakau tau. Palik mane tam savo mimui. (mimas žiūri pro durų tarpą, mojuoja Arnui, jis aišku nemato)
A: Ko tu šaipaisi? Tu miršti, kvaiša.
G: Žinau!
(įeina į kambarį, trinkteli durim, rikteli, bet Arnas jau nebeišgirsta)

G: Spėk iš ko išmokau??

Arnas apsisuka, eina lauk iš scenos, bet sustoja.

G: Ačiū tau už tai... Ačiū už viską, net neįsivaizduoji kas buvai... Velnias. Kas esi man.
A: Plunksnele. Mano užsispyrusi plunksnele... Iš tavęs išmokau. Eiti ir išeiti. Aš negalėsiu matyti kaip tu miršti... Sudie.

G: Geriau tau nematyti. Arnai. Sudie...

Mimas sutrikęs.





Arnas išeina. Vėl bėga laikas. Gerda lovoj, krenta lapai, pučia vėjas, mimas šoka aplink lovą. Bėga laikas. Vieną dieną Gerdai pagerėja. Ji atsikelia iš lovos, išbalusi, bet žvali. Pasiima parkerį ir daug baltų lapų. Atsisėda vidury scenos ir šnabžda.
G: Aš tau rašysiu. Rašysiu daug daug daug daug laiškų. Daugybę. Tu gausi juos. Prašau prašau prašau. Mirtie, leisk man jam rašyti....
Mimas sėdi šalia jos ir nerūpestingai valgo mandarinus. Įbėga Arnas. Gerda pašoka. Jie žiūri vienas į kitą.
A: Aš...
G: Arnai. (puola jam į glėbį) Tu šiąnakt miegosi pas mane? Paskutinį kartą...
A: Paskutinį?
A: Pas tave...
G: Pas mane. (nusišypso) Paršeli, tavo paakiai pajuodę.
G: Nori miego?
A: Kavos.
G: Tai tu eik, prigulk mane suknistam guoly (juokiasi), aš tau padarysiu kavos.
A: Gerai, Gerda. Tu išbalus.
G: Aš...
Gerda išeina, paskui ją išseka mimas su lagaminėliu, parodęs Arnui liežuvį. Arnas įsikniaubia į Gerdos patalynę, uosto ją. Ji grįžta. Atsisėda ant lovos, užkelia jo galvą sau ant kelių, jis juos apsikabina)

G: Aš padarysiu tau kavos kitą kartą... Aš dabar noriu... Aš pasiilgau tavęs, avinėli...

Mimas sėdi ant lovos krašto. Gerda jam pamoja kad jis eitų lauk. Ji jau mato jį.

G: Arnai....
A: Ššššš... Gyvybe, kur dingo?... Iš tavo akių??  Gerda. Man skauda rankas. Kuriomis turiu tave laikyti. Ir vistiek neišlaikysiu... Man skauda jas. Pluksnele...
Gerda ima kūkčioti.
A: Neverk, kukuliuk. Nebenorėsi sisioti.
Ji nusijuokia.
G: Tu tikras?
A: O tu?
G: Aš miražas...
A: O aš  stiklas, saugojęs tave nuo dykumos.
G: vadinasi viskas buvo teisinga.
A: eik velniop tu su savo išvadom. Jos jau nieko nebereiškia.
G: o tu užsičiaupk. Aš gi tau rašysiu.
A: Teisingai. Rašysi. Karšta ten?
G: Kur?
A: Afrikoj?
G: Aišku. Avinėli.
A: Laisve, kuri nenorėjo būti kieno nors.
G: Dabar aš mirties.
A: Ne. Juk tu moki būti išdidi.
G: Kažin...
A: Moki, tu užaugai stipri. Gerda, tu...
G: Be tavęs manęs nebūtų...
A: Tu ją sumindysi... Jį, mimą.
G: Aš jam parodysiu...
A: Aš nenoriu miegoti...
G: Aš noriu, kad tu miegotum. Ant mano kelių...
A: Tada aš irgi... Noriu...
Jie užmiega. Scena tamsi, apšviesta tik lova. Ateina mimas. Švelniai pažadina Gerdą. Ji atsibunda, mimas paduoda jai rožę, ji paima ir tyliai nusičiaudi bijodama pažadinti Arną. Ji stojasi ir griūna, jau yrą per silpna kad eitų pati... Pameta rožę prie lovos. Mimas ją pakelia ant rankų ir išsineša.

G: Aš ne tavo? Girdi? (šnabžda) Aš Arno. Aš visada Arno... (mimas atsidūsta, linkčioja galva)



Penkta scena.

Arnas sėdi viduryje scenos. Jis laiko rožę.

A: Tu buvai ta.. Kuri nemėgsta rožių. Ta, kuri man šnabždėjo... (šnabžda) Mano mažoji žudike...

Girdisi Gerdos šnabždesys.

G: Aš tau rašysiu... Tik lauk...