Svajojant apie Kubą

Kas yra Kuba? Svajonė. Taip lengva ją įgyvendinti, kai banko sąskaitoje yra pakankama pinigų suma lėktuvo su persėdimais bilietui. Taip mąsto mergaitė, rymanti ant laiptų viename iš Užupio apgruvusių kiemų.
Vienas, du ir jau trečias nekoordinuotų judesių vyriškis praeina pro mergaitę. Ieškosi vyručiai patiogios vietos įsitaisyti, jog galėtų pasimėgauti degančiu vandeniu ištrauktu iš po skverno. Mergaitė juos nužiūri baugščiu žvilgsniu. Aiškiai jie jai atrodo nepatiklus, bet kaimyna Kostą, besigiriantį savo bajoriška kilme, ji gerai žino. Žmona jį paliko jau seniai, tai draugijos jis ieškosi pas panašius ekstremalių pomėgių mėgėjus. Tokių atsiranda, nes Kostas dar ne visą tėvų palikimą išvaistė. Galvoja mergaitė: „Kokie mat šiuolaikiniai aristokratai. Tik kiemų tarpuvartėse gali mėgautis svaigaisiais skysčiais, jog pamirštų savo visuomeninį pažeminimą“. Mergaitė toliau svajoja apie Kubą, nes kitos problemos jai per toli.
Kiemą paįvairina atsitiktinai užklydęs vaikinas, kuris nori fiksuoti aplinką senu fotoapratu. Mergaitei tai primena tėtį, kuris jos mamą kažkadą pamatė nuogą besimaudančią Vilnelėje ir užfiksavo foto juostoje. Mama buvo tokia drąsi, nes nepabijojo dar tuo metu jaunojo Dailės akademijos studento, kuris drebančiomis rankomis slapta fotografavo nuogą merginą, kuri po visos „slaptos“ fotosesijos nepabijojo netikėtai užkluti įžūlųjį jaunąjį fotografą. „O, kad aš bučiau tokia drąsi“. Taip pagalvoja mergaitė.
Svajoja vis mergaitė apie meilę iš pirmo žvilgsnio, apie jaudulį ir aistrą, nors dar aiškiai nesuvokia, kokie taip per narkotikai, paverčiantis žmones savotiškai ligoniais. Vis dar ji svajoja, kaip Kuboje ji sutiks jaunąjį romantiškąjį Hemingway‘ų.
Nukrinta lašas. Mergaitė susitepė savo žaliąjį sijoną. Ji netyčiom ima verkti. Juk jis naujai pirktas. Taip ji norėjo pasididžiuoti bent prieš apgriuvusio kiemo gyventojus, kurie nėra socialiai gerbtina žmonių kasta, bet tai buvo tie žmonės, tarp kurių augo ši dar naiviai gyvenimą vertinanti būtybė. Jaunuolis užfiksuoja mergaitę žaliuoju sijonu, tačiau ji nepastebi. Tik netyčiom išgirsta, kaip vaikinukas ima juoktis iš mergaitės susinervinimo dėl sutepto sijono. Mielas jauonuolio veidas ir nuoširdžiai linksmas balso tembras nuramina mergaitę. Ji susigėsta dėl tokio savo tuštumo ir nuleidusi akis tik mielai nusišypso.
Vaikinas ėmė artintis prie mergaitės, norėdamas kažko paklausti, bet ši pradėjo nerimti. Jis stovėdamas atokiau nuo mergaitės, paklausė, kaip galės perduoti jai nuotraukas, kai jas išryškins. Pažėrė keletą komplimentų, jog įgautų baigščios mergaitės pasitikėjimą. Mergaitė apsidairė, nors jai buvo nedrąsu, prisėdo prie jaunuolio. Jie ėmė kalbėtis. Ji kalbėjo apie Kubą, svajones, tėtį, o tai jaunuolis vis labiau šypsojosi. Jis pasakojo apie fotografiją, keliones ir jose sutiktus žmones. Viskas jai buvo įdomu. Nejaukumas buvo įveiktas. Ji nedrąsiai jam paėmė už rankos, o jos buvo tokios šaltos. Ji tai pajuto ir visiškai naiviai sumąstė jas sušildyti. Kodėl tokia vėjuotą dieną taip vasariškai apsirengęs? Keistas tas jaunuolis pasirodė mergaitei, bet tas keistumas ją juokino. Keistos jo mintys apie pasaulį, kurios jai buvo visiškai nesuprantamos. Ji klausė ir šildė jo rankas. Tik momentu jis pažiūrėjo į jos akis. Nejučiomis jis jas pabučiavo. Meiliai, kaip jai kažkada jas bučiuodavo tėtis prieš miegą. Skirtumas tas, jog nuo tėvo bučkio neperbėgdavo per visą kūną šiurpuliukai. Naujas potyris, bet ji nebijojo. Jis pabučiavo jos kaktą, skruostus ir lūpas. Ji pajuto šilumą ir virpesį. Virpuliai, kurie jai pirmi, nežinomi, mintys, dar svetimos... Visada ji bijojo nežinomybės, o dabar ji norėjo pasinerti į tai, ko ji nežinojo. Pažinimo troškimas nugali ir pražudo. Tuo metu ji dar nežinojo, o jaunuolis – taip...
Kieme pasigirsta moteriškas balsas. „Emile, kur tu? „ Mergaitė akimirksniu pranyko iš akių. Net neatsisveikino su mieluoju jaunuoliu. Vaikinas apsidairo ir mato, kad kieme tik du žmones - jis ir kampe saldžiai miegantis Kostas. Jis sutrinka... „Tai negalėjo būti tik iliuzija“...