Lady bird - Baisiausiai svarbus vabaliukas

Niujorko bug

- Tu paglostyk tai verslininkei galvą, - pasakiau draugui dailininkui.
- Nu čia dabar!
- O tu paglostyk, paglostyk.
- Kodėl aš turiu glostyti?
- Kartą man paglostė nugarą visai svetima moteris.
- Kodėl aš turiu glostyti?
- Na, tai nereiškia, kad po to pabučiuosi, ar atsigulsi su ja į lovą. Man atrodo, jai labai blogai. Ji vieniša. Man taip buvo svetimame mieste. Maniau padvėsiu. Laukiau autobuso, karštą prakeiktą dieną po suknisto darbo. Ten medis toks stovėjo parkelyje, tai atsisėdau prie jo, atsirėmiau nugara į storą jo kamieną. Ir laukiau autobuso. Pagaliau atvažiavo su savo visais velnio kondicionieriais. Įsliūkinau kaip į šaldytuvą, o už manęs sėdėjo moteris. Staiga pajutau tokį švelnų prisilietimą. Kažkas tiesiog lengvai perbraukė per nugarą. Atsisukau. Nepažįstamoji parodė vabaliuką delne.

Bučiniai bažnyčioje ir azotas

- Jums ant nugaros vabaliukas.
- Ačiū. Nemaniau, kad Niujorke yra dar vabaliukų.
Pasakė ji. Man pasidarė labai gera. Iš tikro niekas niekada taip švelniai nepalietė manęs ir nepasakė tokiu tikru balsu.
- Sir, it's a lady bug.
Ir męs žvengėme visą kelią iki Manhatano, kad Amerikoje tas pats judantis mažuliukas kūrinėlis vadinasi Ledės paukštelis, o Lietuvoje - dievo karvutė. Juokėmės iki ašarų. Apie tuos senukus, kurie nuoširdžiai meldžiasi, bet užperka mišias už kaimynus, nes linki jiems mirties. Mat kaimynai labai blogi. O kiti senukai susirenka į bažnyčią palošti loterijoje iš pinigų ir linksmi bučiuojasi sau. Jie neabejoja amžinu gyvenimu, bet ir begaline mokslo pažanga tiki, tad dėl viso pikto sumoka užšaldymo kompanijai, nes tiki - azote jų kūnai sulauks tos dienos, kai bus išrasti stebuklingi amžinybės vaistai.

Sukrušta moralė


Draugui pasakojimas patiko. Tada pasakiau moralę, nors tas draugas kai kuriose srityse sumanesnis, tad nesikeliu į padanges, bliamba.

- Tai va, paglostyk galvą, pasakyk, kad viskas bus tikrai gerai. Kad kaip nors viskas tikrai vis vien gerai susiklostys. Juk buvo ne kartą. Ir po to pagerėjo. O tada paklausk ar nenorėtų įsigyti puikaus paveikslo ir taip toliau. Tik nesiūlyk tokiu tonu, kaip man kalbėjai tuos savo tapybos šedevrus rodydamas. Juk man, gal kaip tik patinka tas nebaigtas, ar tas, kur norėjai išmesti. Be to, jei tu iš karto tokiu irzliu tonu pasakai „penki šimtai“... galiu pagalvoti „eik nax... „ ir visai nieko nepirkti. O jei sužnabždėsi „svajoju gauti tūkstantį“ - pagalvosiu - „jam visai xrenovai, matyt ėsti neturi ką, duosiu keturis šimtus... „

Makreikerio kelias namo

Tada palikau jam penkis litus. Išėjau. Autobusų jau nebuvo. Nugarą maudė. Lėtai bindzenau neslidžiu asfaltu ir aplenkdamas taksi automobilius, kelkraštyje laukiančius išlepusių keleivių, gavojau apie tą vabaliuką ir apie tą prisilietimą.

Dvidešimt metų

Pragyvenau su moterimi dvidešimt metų ir ji niekuomet taip nepalietė manęs ir taip švelniai ir savai niekuomet nepasakė kokių nors žodžių. Na kad ir „labas rytas“. Arba „žiūrėk, dukrytė apsikakino“. O gal „matai, kas ten už lango jau visą amžinybę rymo? Kas tai galėtų būti? „ Ji gal taip galvojo „jei aš jį švelniai paliesiu ir tyliai ramiai kalbėsiu, tai teks su juo gyventi visą amžinybę. Arba jis supras patį baisiausiai svarbų dalykiuką ir aš jo neteksiu. Geriau aš jį sužlugdysiu, nors jis ir nieko dėtas. Esu itin sumani. O kančia grūdina. Jei jis išsikapanos, bus nuostabus žmogus. O aš turėsiu sau abu vaikus. Jis išklyks užsileidęs savo metalą visą tą skausmą ir nebetrukdys. Aš juk nekalta, kad jis kurčias ir aklas. Aš tikrai tikrai tikrai dėl to nekalta. Nors gal būtų ir neblogai mokėti žmones visai supainioti“

Draugai draugeliai


Na ėjau nuokalne ir sau svarsčiau „taip, būtinai apie tai parašysiu novelę, bet jos draugai perskaitys ir susimanys, kad vėl dejuoju ir verkšlenu. Nors gal negalvos taip prastai apie mane. Juk jie nėra tokie kvaili ar pikti. Ar kerštingi. Be to už ką keršyti? Aš nieko neatėmiau ir nekankinau ir nezyziau nuo ryto iki vakaro kokia ji bloga moteris. Kaip tik pagirdavau, kartais pakeiksnodavau, džiaugiausi, kai draugą susirado. Be to ji galėjo dar blogiau su manimi pasielgti, bet nepasinaudojo palankia proga. Ir aš už tai padėkojau. O vaikam vis vien mama visuomet svarbiau. Na, beveik visuomet. O ir pyktis išgaravo po velnių“

Gerieji giminaičiai

Po to galvojau apie giminaičius. Kodėl jie niekad taip tikrai nekalbėjo su manimi. Viena net glaudė koją automobilyje, po to atsiprašė. Ko gero galvojo „tiems vyrams visai nesunku susukti galvą. O man labai naudinga. Vienu šūviu trys zuikiai. O jis pasimokys ir nesmerks kitų. Jei užsilenks, pats bus kaltas. Bjaurybė“ O gal taip negalvojo. Gal dar klaikiau ar netikėčiau. Ar dar šimtą kartų sumaniau. Man nerūpi kitų manipuliacijos. Spastai, vilkduobės, intrigos.

Slėnyje pradėjo lynoti. Namai markstėsi nakties žiburiais. Geros tokios mintys aplankė pagaliau. Nors visos geros, kai nerezgi pikto.

Tikrumas

Prisiminiau, kad kažkas yra taip tikrai kalbėjęs su manimi. Kaip ta svetimšalė moteris City Bus transporte. Tik nepalietė taip švelniai. Gal jai tėvelis neleido, ar draugai. Juk žmonės nėra laisvi. Jiems visada kas nors trukdo, ar padeda. Gal tam jos tėveliui kas nors nepatiko, o draugai gal turėjo kokių nors sumanymų. Juk ir tie draugų draugai turi mamų, kurios taip pat savo planus vykdo. Ir taip be galo. Nėra visiškai laisvo, neįtakoto žmogaus. Tik kaip gaila, jog mes ne visada pagalvojame „ar tikrai čia aš pats taip noriu? Gal kas nors kitas man arabus pučia? „ Na o vaikų iš abipusės meilės ne tiek jau mažai pasaulyje, be to dar ne viskas prarasta. Ai houp

Tiltas ir broliukas

Kai goglinau per tiltą, prisiminiau brolį. Kodėl jis to svarbiausio vabaliuko nepalietė taip sakant. Nu taip tikrai nepakalbėjo. Ko gero pyko, jautėsi nuskriaustas, nes jam atrodė, kad jį myli mama mažiau. O tetis visai nekenčia. Be to ir jis ko gero mėgėjas grūdinti. Brolis mėgsta sakyti „nachališkumas - antroji laimė“ O aš noriu pirmosios. Tos baisiausiai svarbiausios. Ledi paukščiuko ir dievo karvutės, Goddam.

Šviesoforas šelmis

Kitoj pusėj upės išgirdau kaip miesto laikrodis muša valadas. Buvo pirma. Ar antra. O gal tik vienuolikta. Visai tuo nesirūpinau. Nusispjoviau į mėsinės šiukšliadėžę. Sucypė policijos patrulio Volvo stabdžiai. Šviesoforas kaip suokalbininkas šelmiškai ir su pertrūkiais mirksėjo į visas puses.

Tavo žmogus

Prisiminiau kitus bičiulius. Kokie jie atrodė savi. Bet neprabilo. Įdomu ką galvojo? Tikriausiai nenorėjo kištis į svetimus reikalus. O gal turėjo naudos ir trynė iš pasitenkinimo rankas. Aš tai toks asilas esu, vis atvirauju, bet jau pabodo. Vienam, pamenu, sakiau „nu, čia gi tavo boba, negi tu nematai? „ Bet jis tik juokėsi. O gal ne visada iš šalies geriau matyti. Arba ne visapusiškai matai. Tai ko čia burną aušinti? Na, arba tie, kurie dėl pinigų už nosies vedžiojo, juk jie tai savo vaikams norėjo pasitarnauti. Ne sau auksus briliantus pirko. Tik keista, kad žmonės nenori savo jėgom ko nors pasiekti. Juk toks kaifas.

Drugelis

Jau matyti kitas tiltas. Su tokiais smagiais ir jaukiais žiburiukais, iliuminuotais šviestuvais, kokių jokiam kitam stebūklingam krašte neregėjau. Kažkodėl, kai pamatau tą spindintį džiaugsmą per Nemuną, šiluma pripildo krūtinę. Bet čia pat drugelis ant šlaito iš gėlių užaugintas. Kiek lyg be meilės padarytas. Įvairovė.

Į kalną

Kopimas malonus darbas kojoms. Ir nugara atlėgo. Va, motkelę minavoju. Ji tai galėjo taip savai pasikalbėti, ar paliesti ir teisybę papasakoti. Ne. Matyt turėjo savo minčių. Jau nesužinosiu jos planų. Ko gero galvojo taip. „Nu, kam jam su mylima gyventi? Tiek jam atidaviau, net savo laisvalaikio neturėjau, negalėjau pasilinksminti. Tai ir jis, vaikas, lai gyvena su kita, turtinga. O nelaimėje ateis pasiguosti, aš dažniau jį regėsiu. Visai nesunku bus pasireguliuoti. Tiek daug suinteresuotų sąjungininkų“ O gal taip ir negalvojo. Tik spekuliuoju, bet kai logiškai pasvarstai, ko gero panašiai. Na, čia gal pučiuosi. O kaip aš būčiau daręs? Būčiau gal pasakęs „Nu, kiaule, per tave aš laimės neregėjau, o tu būk laiminas. Tik jau manęs neužmiršk visai, kai toks laimingas būsi. Ateikite pasirodyti. Aplankykite, juk žinai, kaip vienai liūdna. Anūkus padėsiu kirkinti, iš tokios meilės bus labai gražūs ir laimingi, protingi, Lietuvą tikrai išgelbės“ Tokia ji buvo visada Lietuvos gelbėtoja. Tik nepamokė gražiai su merginomis elgtis. Ir tetis ne toj sferoj lavino. Labai protingi abu buvo. A zochn vei!