Įrėmintas į medį žiūriu į daiktus iš lauko pusės.
Į vidų nežiūriu, tik leidžiu esantiems viduje
per mano kūną žiūrėti ir galiu bet kada sudužti.
Aš visas viena didelė skaidri akis, o gal akiniai
į pasaulį, kurio niekas nesaugo,
kuriame stovi eglės ir nerangiai purto
nuo šakelių sniegą... Sniegas tyliai krenta į žemę
pas kitą sniegą, kelyje nesutikusį kliūčių ir eglių.
Tada ir vienas, ir kitas sniegas būna dviese.
Sniegas irgi gali bet kada sudužti, - pagalvoju
ir šypsausi, o gal net jaučiu šiltus jausmus
sniegui, tik negaliu apsispręsti kuriam –
todėl sniegas netirpsta, todėl manęs niekas nelaukia
ir nevadina pavasariu.
Aš tik savaime suprantamas, griežtai įrėmintas
ir žinau, kad galiu bet kada sudužti.
Na ir kodėl būtent įrėmintas? Kaip tas įrėminimas siejasi su visu tuo kas parašyta? Kažkas sako, kad patinka rėmai ir t.t. Man ir patinka, kai visa įsivaizduoju savaip, o ne taip kaip aprašyta- aprašyme mažai poezijos, bet būtų bent logika- žiūri į daiktus iš lauko pusės, o aprašinėji irgi iš lauko- tai gal iš vidaus turėtų būti? analizuoti nėra ką- niekalas, su keliom tarpusavy nesisiejančiom eilutem, nors kaip atskiros jos gana įdomios..
Eglės yra gerai. Jos sugeria neigiamą energiją ja ja.
Tai pikčiurnoms negriebiu už čiurnos, tiesiog patariu pastovėti po egle le le.
Čia šiaip, tikriausiai ne jums. :)
Dievuli Dievuli... Spindesienė visus žodžius surinkus iš žodyno, katrie šlaistos sau klyvi ir dar banaliai gyvenimiški :DDD
---------------------------------------------------
Ale turinys tai jos, tikrai jos ir dar, rupūncyt, neblogs gi, einantis per visą mano gaurą. Bijau ir prisiliesti - tigi suduš dar kaip uzbonas, šukės pasklis. O ji nemėgsta jų, oi kaip nemėgsta :DDD
Sopindesien, o jei rimtai - neblogs eilius, šedevro nėr, bet neblogs. Skaičiau visai su malonumu. Ir nebandyk ten ginčytis - katens vaikšto - xvost morkovkoj. ;)
Na taip, niekas to tikriausiai nematė ir tada geriau nežinoti, kad neabejotinai prieš tai kažkas buvo praėjęs, nusispjovęs, ar nusišnypštęs. Greičiausiai tai ir buvo tas neįvertintasis.
Įdomus erdvės planavimas - aš, laukas ir vidus. patiko sąsaja su sniegu nuo eglių - toks lengvas realybės ir tikroviškumo dvelksmas, nes apskritai kuriama netikrumo, nuolatinės kaitos, net ir įsispraudus į rėmus, atmosfera. Visai patiko :)