Truputuką apie jį

Kai nevaikščiodavo po vandeniu,
Jis vaikščiojo virš jo.
Turėjo pusę mano sielos
Todėl širdis vis sugrįždavo.
Kitos pusės nesupratau –
Norėdavau nutrinti rudeniniais lapais,
Bet neprisileisdavo
Manydamas, kad laikau šūdvabaliu.
Kvailelis, nežinojo, kad tąjį
Aš šaukiu skarabėjum
Ir kai užeina pagoniškas blūdas
Meldžiuosi tik jam.
Saldavau kai toldavo spindėdamas ežeru
Lyg būtų antras po Dievo,
Šiurpdavau išgirdusi žlegsint
Dumblo ištinusiomis ausimis,
Bet laukdavau, kad nors taip kalbėtų.
Pasislėpdavau medyje manydama – mirsiu,
Bet visi angelai būdavo su juo susimokę:
Nusitverdavo savo nezgrabnius smuikelius
Ir pradėję patyliais įsisiūbuodavo tokį garsą,
Kad išvirtus iš medžio lentelių
Paskutinį kartą pažvelgdavau –
Pasirodydavo lyg kraujuotų tikrai,
Tartum brolis būtų suklupęs ant plento.
Žinojau kas yra akimirka –
Atkrisdavau į jį atgalios.