Sorge

Verksmo vietoje – bebalsis
sparnų cha-cha-cha-cha danguje.
Šiurpus Šiaurės juokas. Tuščias
vargas vargonų, neigiančių spalvą metalo,
susikaupimą, išmonę legionų – ledo, pelėsio,
gyvsidabrio, senų rėmų mėlyno dažo. Nuty-
lėtos čia piliarožė ir lelija. Nutylėsiu tad
lėliją ir lė*.

Kaip geltonas geluonis, raginsiu
šią blyškiaveidžių šutvę dirbti
liežuviais, rodysiu mažuoju pirštu: katės
laižosi – štai jums būdas kas kartą
praryt ir išvemti dalį savo senatvės.
Iš meilės vynui, bet sakykim „tė-
vynei“.

Atšiaurūs jie. Mano bandymas loti:
esu logikų sugulovė, žinau paiką
kūno geometrijos mitą, kad kairė koja
arčiau širdies ir kad šiltesnė už
dešinę koją. Šiaurė sukurta sykiu
su dideliais žingsniais, kad mokintųsi
mažesnių, kad turėtų ką veikti,
Birgitte ir Gitte, kad, uogoms pabirus,
matematika rastų daugybės lentelę,
skurdą narsios dvikojystės,
pranašą su kiaulės koja
tarpukojy.

Sienų ausys čia prikirmiję sieros,
Rosmarie. Rūgštūs jų sodai.

Mano drabužis yra nuolankus
ir vertę įgyja bemaž dėl džiaugsmo vagies.
Jiems rūbas – dėl vagio. Aš žiedėju,
ragėju, žadinu, raginu, Maarja. Čia

liūdesys, ū ilgoji, sloguoju,
liūdesys, l minkštoji, aukštuoju.

Gražiuoju: mums nevėlu būti
be vietos, mano A-vietininke,
mano Avele, ale vėl –
vėliavėle, vietele, 

o vėliausiai – būtoji styga,
būsimoji vielele.


Hald Hovedgaard,  2007 liepa.

* Tai keltų (bretonų) kalbos žodis, reiškiantis epinį ar lyrinį eilėraštį,
būdingą Viduramžių literatūrai.