lėčiau

paskutinę žolelę į viralą –
ir užkalbėt, uždainuot, užūbaut
kol miestas apsimeta pavasariu
o gyvenimo skelbėjai –
tik plakas nuo durų prie durų
amžinu rikošetu

praeiviams įpilt po kaušelį:
žiebias akys, ir visi kadais laužuose
supleškinti prakeiksmai
grįžta ir įsigalioja

ragaujantys viralo - regi
kaip pietų ir šiaurės poliai
išlekia su varžtais
ir vakarai kaktomuša trenkias į rytus

gumulas, viskas – pirmykštis gumulas
uolų piešiniai iš priešingų kraštų
sukimba pusiaujy
katedrų liepsnos kryžminasi su pagodom -
veda mišrūnus debesis
lyjančius būgnelių requiem

kas lieka? galvą nulenkus
vėtrai atiduot raudoną plauką -
pririšt iškrypusią dieną
ir mokytis lėtumo iš grifų
varpančių orą:
jie ramūs nes puota
tik prasideda