Juodasis angelas

Mirė, jo nebara tarp mūsų gyvųjų būtybių. (Pagalvosite, kad tai per žiauru pradėti jausmingą apsakymą. Bet man tas pats gyvenu viena gyvenimą, o gal egzistuoju.? Gyvenu. Juk visi gyvena, bent jau taip sako uždare neapykanta, savo jausmus, neviltį, su skausmu bet meluoja. Ar nuo šito mums geriau.? Nenukrypkim per daug nuo temos sakiau apie  jausmingą apsakymą ir tuoj jau tai skaitysi.)
Jis išėjo į Viešpaties kelią neatsisveikinęs su brangiais jam žmonėmis. (Mes tik sakom kai kada, kad žmonės yra mums brangus, bet nepastebime tuo meluodami patįs sau.) Duokime mūsų personažui vardą, tebūnie Bernardas. (Paklausi kodėl „mūsų“ todėl kad tu kuri ji savo vaizduotėje kartu su manimi.) Gulėdamas po sunkiu betono luitu jis jau nekvėpavo, nesišypsojo, jau šaltas. (Ar tu supranti kad mūsų personažas jau yra nebegyvas. Paskysi - „Nu ir kas.? “  Gal ir nieko, bet mes paradome ji, kaip ir mus kada nors praras.) Vaikino siela išėjo iš mūsų pasaulio, kuris pasąmonėje yra neatsiejamas nuo blogų minčių. Jo mėlynoje rankoje buvo suspaustos devynios didelės raudonos rožės. (Klausiat kam? O kaip pats manai juk tai ir tavo herojus.) Merginai – Indrei.
Ji pribėgo prie jo, atsiklaupė, paėmė jo ranka, kad sušildyti. Bet nenorėdama gyventi iš nevilties delne stipriai buvo suspaudusi stiklo šukę. Iš juos mėlynų akių pradėjo ristis didžiulės skausmo ir neapykantos ašaros. (Man įdomu ką aš daryčiau.? Ką tu darytum.? Rėkčiau.? Verkčiau.? Nusižudyčiau.? Ne. Gyvenčiau toliau nes gyvenimas tai ne žaislas su kurio galima žaisti, tai yra Dievo dovana su kuria turime elgtis labai atsargiai.) Indrė paskutinį kartą pabučiavo jos šaltas lupas, o mintys apie jo angelą sargą kuris laiku nesusiorientavo, kad išgelbėti jos mylimąjį. (Visi turim angelą sargą, bet ar galim ji kaltinti kai mums kažkas atsitinka.? Negalim. Bet žinai aš dabar turiu geriausia savo mažą angelą sargą ir jis bus visada su manimi.) Indrė pradėjo nebekęsti angelų sargų, atsižadėjo savo. Kiekviena diena sutikta su ašaromis – neišmokė jos gyventi. Po devynerių dienų ji nebeturėjo nei ašarų, nei jėgų daugiau verkti.
Po devynerių mėnesių ji susitaikė su mintimi, kad jo daugiau nebepamatys, nepabučiuos, neprisiglaus, neapkabins. (Aš turbūt dabar neišgyvenčiau jei prarasčiau savo mylimą žmogų.) Naujas gyvenimas – tik tai jai galėjo padėti išsikapstyti iš gilios dobės. Ji įstengė, ji buvo stipri, ji buvo kantri. Mergina nieko neskaudino nieko nežalojo savo skausmu tiesiog ištverė tai.
Tai nesvarbu po kiek, bet po kažkiek laiko jos gyvenime atsirado kitas vaikinas, ir pagaliau jos veide atsirado šypsena, kurios mes taip pasiilgome.
Tamsų vakarą po pasimatymo su vaikinu mergina ėjo namo dulkėtu takeliu. Staiga per jos švelnų kuną perėjo šiurpulis, jai pasidarė baisu. Ji girdėjo vis artėjančius žingsnius. Atsisuko, bet ten nieko nebuvo o žingsniai nutolo, dingo. Taip buvo kas kart kai mergina eidavo iš pasimatymo su savo berniuku.
Žvaigždėta vasaros naktį ji vėl išgirdo besiartinančio žmogaus žingsnius. Indrė sustojo, ramiai pasisuko ir ištarė – „Bernardai. “ Prieš jos akys atsirado juodasis angelas. Tai buvo Bernardas, bet jis dabar buvo jos angelu sargu kurio ji išsižadėjo, bet jis liko su ja. Mergina tylėjo, žiūrėjo, netikėjo. Indrė prisilietė prie jo juodų sparnų. Jo rankoje atsirado devynios nuostabios raudonos rožės. Angelas įteikė jas savo mylimajai, nes tada nebuvo lemta. Jie stovėjo žiūrėdami vienas į kitą mėnulio šviesoje. Bernardas priglaudė prie merginos ir tyliai sušnabždėjo į ausį – „ Tikėk angelais, mes esame, kad jus būtumėte. Tavo aš esu tavo mažas angelas sargas ir tavęs nepaliksiu. Niekam neleisiu tavęs nuskriausti. Tikėk tuo. “
Indrė apkabinusi ji – pabučiavo kaip niekad iki šiol nebučiavo. Juodasis angelas pradėjo nikti tolumoje. (Jis ja paliko, bet jis yra su ja iki tol kol ji bus su jo. Taip ir mums atsitinka kol mes atsimename mirusius žmones jie yra su mumis.)
Mergina su rožėmis stovėjo apstulbusi o vėjas žaidė su jos plaukais, bet ji žinojo, kad tai Bernardas žaidžia. Negalėdama išrėkti nei žodžio iš savo krūtinės ji apsiverkė prisiminusi jos nepamirštamą bučinį su juoduoju angelu, su jos juoduoju angelu. (Ir todėl dabar aš klaupiuosi ir pradėsiu melstis už tuos už kuriuos niekas nesimeldžia, kad jie irgi pajaustu juk yra kažkam reikalingi. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios... o toliau jau tu pats...)