mėnulis mažas senovės užkratą velkantis
Debesyla vadino jį motina
badavo tuomet mūsų žmonės
lininio vystyklo tuščiaburniai
pirštai medumi sulipdyti
liežuviu glemžėmės paskutiniojo saldėsį
kvailys jis baltmarškinių stačiai užčiūčiuotas
tuščiaburniams atlikus
lino vystyklą rangėm kapu
žmonos mėnulio
keliauk atgal Debesyla pas savo tėvą ir motiną
badonešis tavo dūlėja mūsų žmonių burnose
akmenais stabarėjančiose moterų įsčiose
per akmenis vėl atgaivinamose nešti gyvybę
juose Debesyla kalino gyvatą
ateik atsiimti savąją dalį
gluosnį įsirangiusio mylimo gailesiu
ties baltmarškinių kapu ją tau išdainuosim
lygiomis dalimis išdalinusios
šimtui metų vienatvės
nemokėjai mylėt Debesyla
tau dovanotų mūsų žmonių