O ji tikėjosi niekad nesenti

O ji tikėjosi niekad nesenti.

Lakuodavo nagus vyšnių spalva
ir kasryt pešiodavo antakius.

Veidrodis, tas kur didžiausias,
stovėjo jos kambary,
atremtas palangėn –
ir šiaip, ir taip kraipydavosi,
repetuodama prieš pasimatymus.

Sakydavo:
“Man tai patinka
prancūziški kvepalai,
prancūziškas vynas
ir prancūzai meilužiai.”

Turėjo jų visą kolekciją.

O per pietų pertrauką
neskuosdavo su kitomis į bufetą –
(už tai ją laikė pavyzdinga darbuotoja
ir kas pusmetį fotografuodavo –
stendui)

- verčiau nusipirkdavo dar vieną
lakinių batelių porą
ar lūpų dažų.

Tikėjosi niekad nesenti.

Liko amžiams jauna
ovalinėj antkapio nuotraukoj.