Kelias į niekur (ypatinga mano gyvenimo dalele buvus)

Taip, šiuo keliu važinėju jau senokai. Jis veda į niekur. Į tuščius laukus ir girias. Jis pažadina, ir užmigdo, priverčia susimąstyt ir atsipalaiduoti.
Rodos, šiuo maršrutu nelabai kas ir važinėja, nes jis į niekur, o kas važiuoja - niekada neišlipa, ir  kai praeina laikas - apsisuka ir važiuoja atgal.
Tai klaidžiojimas beribėj tamsoje ir nušvitimas vidurnaktyje. Tai vis kelias į niekur, ir mano ratai vis rieda. Dar nėra minties sukurtos, kurią sustabdytų šie ratai, kurie kažkada sudyla. Dar nėra skausmo išverkto tiek, jog padaryti juos amžinus. Bet jie kol kas rieda, ir tai gerai.
Štai posūkiai du: vienas į kairę, kitas į dešinę. Vienu važiuoti galima, tačiau ir avarija neišvengiama.
Kitu pasukti įmanoma, tačiau ar ten nelauks kliūtys sunkesnės? Dieve, padėk man apsispręsti kur sukti ir prižadu, melsiuosi kasdien. Girdi, Dieve?
- Taip, sūnau, girdžiu.
- Po galais, jei tai tu, vidinis balse, apsimetinėji Dievu, tai žinok, būsi nubaustas.
- O kas man neleis? Juk aš turiu žodžio laisvę, o kas moka žodį, gali kalbėti.
- Užsikimšk verčiau ir pasakyk, kur sukti?
- O kur širdis nori tavoji?
- O tu ką negali paklausti jos? Juk vidinis balsas turėtų būti atsakingas ir už norus.
- Deja, ne... Aš kalbu tik už save.
- Tuomet kuo vertas tavo žodis? Ir kelio pažinimas...
- Drįsti abejoti?
- Taip.
- Puiku.
- Na ir šaunu.
- Nekalbink manęs daugiau.
- Būtinai, tik žiūrėk nepadaryk avarijos.
- Eik velniop.
- Pats ir eik
- O, palauk, apsidairyk.
- Dieve, mūsų akys mato vienodai: autobusas jau seniai niekur nevažiuoja. Jo variklis atšalęs ir langai apaugę samanom. Oro ratuose neliko nė gurkšnio. Ir sienos surūdijusios visai. Išpuvęs stoglangis, sėdynės ant vielų. O, Švenčiausieji, kiek jis šitaip stovi? Kiek stovim mes?
- Klausyk, atsiprašau už viską.
- Taip, ir man atleisk, prašau
- Žinai, tvarkyti viską reikia mums abiem iš naujo
- Taip, mes ilgai pykomės ir padarėme avariją.
- Tai kaltas aš
- Ne tu, o aš
- Dieve, leisk man mintimis tave apkabinti ir išverkti tai, ką dabar matau.
- Žinoma, brolau, tik tu laikykis, mes pradedame viską iš naujo.
- Velniop, lipam iš šio surūdijusio metalo gabalo į lauką.
- O jeigu jo jau nebeliko? Juk mes nežinome, kiek laiko prasėdėjome čia. Gal metus, gal du, gal šimtą, o gal ir milijoną.
- Bet geležys juk dar yra... Jei būtų praėję daugiau nei milijonas, jų nebūtų taip pat...
- Tai  titanas, brolau,  jis stipresnis už plieną. Pažiūrėk! langai taip užakę, jog neįmanoma įžiūrėti, kas už jų.
- O gal  nereikia? Gal tiesiog įsivaizduojam, kad dar riedam nuo kalno?
- Nė už ką. Lipam dabar arba niekados.
- Puiku, mes paimsim šį pasaulį, girdi?
- Žinoma.
- Bet kodėl mes nejudam?
- Aš negaliu pakelti rankos. Ji tokia sunki.
- Kam ranką? Kelk koją.
- Brolau, ir koja per sunki.
- Nutirpo?
- Tikriausiai.
- Chm... tada gal pirštus bent pajudink
- Man baugu sakyti, tačiau ir jie neklauso. Man atrodo, kad iš mūsų kūno liko tik skeletas.
- Skeletas? Kaip tai? Negali būti, leisk man pažiūrėti.
- Žiūrėk, brolau, tik vargu ar ką pamatysi, negalėdamas mūsų galvos pasukti.
- Nesvarbu, jei ką sakai, yra tiesa, išlįsiu per akiduobes, tačiau vis tiek pateksiu už prakeiktų šio autobuso durų.
- Ne, neskubėk, palauk, jei mūsų kūnas mirė, kodėl mes ne pas Dievą?
- O, Švenčiausieji, tu teisus. Jei mes numirę, kodėl mes ne pas Dievą? Gal mes pamiršę buvom jį?
- O tu pabandyk jį prisiminti už mus abu, nes aš bijau pažvelgt jam į akis. Man gėda, kad visai jį pamiršau.
- Ir aš nebegaliu jo prisiminti.  Ką darom?
- Laukiam.
- Ką???
- Na, dabar tikriausiai jis mus iš čia ištrauks.
- Kodėl?
- Nes mes galvojam apie jį, žinau tik tai, kad jis prisimena visus, kurie apie jį galvoja.
- Gerai, laukiam
- Ei , brolau, žinai ką? – Tyla
- Ei, brolau, kur tu dingai? – Tyla
- Aš tik norėjau pasak... - Žodžiai nutyla. Surūdijusiame apleistame autobuse, švysteli šviesa ir skeletas subyra.
.........


čia jau po visko tikiuosi suprasit jį...