Lakoniška konvulsija

Sninga krištolu momentai,
Sukasi ratu plokštelė,
Stovi laikas, miega žemė,
Nesulauksime mes ryto.

Dviese stovime prieš kryžių,
Narstydami savo vidų,
Ieškome laimės tuštybėj,
Nesvarbu - vistiek jau mirę.

Mirę vaikštantys lavonai,
Laukiame šviesaus rytojaus,
Viltingai atidėliojam,
Kas lig grabo suplanuota.

Ir pabėgs nuo mūsų dienos,
Kai dar buvome laimingi,
Kai tikėjom, jog įmanoma,
Idealu viskas ir paprasta.

Krinta krištolo momentai,
Sukasi ratu plokštelė,
O apsnigtos tavo lūpos,
Jau nebepadės man,
Nesuteiks man laimės.