vienas augalas

keliu ėjo vabaliukas
vabaliukas buvo boružė
lė
boružės ir boružiukai
yra su mažais taškučiais
ant nugaryčių
ir antenytėmis
kad išgirstų sapnus


netoli kelio augo smilga. ji buvo laiba ir liekna kaip nendrė. smilgos visąlaik šiūruoja vėjui pučiant jų sielytės dainuoja. netoli kelio tekėjo upeliukas jame nardė ešerys ir vandens čiuožikas. prie upelio augo čiobrelis.
čiobrelis kartą paklausė ešerio:
- kodėl tu oši danguje
- tai ne dangus tai skysta žemė - ištarė čiuožikas. ir atsirišo vienas jo pačiūžos raištelis.
- aš neošiu aš vaikštau vandeny. o jis yra tarp mūsų - ištarė ešerys parodydamas į čiuožiką.
- nori aš užlipsiu ant penkto debesies – paklausė čiuožikas
- tada aš sušlamėsiu tau dainą - ištarė smilga kuri buvo tiesi kaip nendrė

tuo tarpu smilgos kamieniuku keliavo boružė ir tyliai niūniavo: “ lyja lyja lyja, o jie vis dar kalbasi”
prapliupo lietus ešerys pašoko iš džiaugsmo. čiuožikas užsirišo batuką. smilga sušlapo kasytes. o boružė pradingo užsičiaupusiam kiškio kopūsto lapuke.

2007 m. gruodis 9 d. 23: 31