Ji žiema

JI žiema, ji kaip tavo vienatvė išsekus -
rytuose ji bespalvė, be kvapo ir kraujo,
ji balta, prisiglaudus prie medžių, be žado,
alkana, be namų ir be durų, sulysus.

- nesakyk, nežinai, kokios spalvos skalauja vienatvę,
kai į sutemas žiūri  jos akys - du vakaro paukščiai.

Ar išeitum, kur akys, kur mato, kur sninga -
pripėduotum  laukus, visą rūką išgertum, ne vyną
ir  į vėjus  delnais  atsirėmusi klyktum, suklyktum,
nors  tas  ižas skaudus,  rūkas  tįsta?

- nedejuok, vėjas beldžia pavargusią lygę, sugrįši -
rūko skraistėm suvystęs  pavargusius vėjuos sparnus.

Tiek žiemos nepakeltum, tiek ledo, sudužtum -
tavo veidas  blankus,  pūgos  nuoskaudas  vysto.
Ji,  žiema,  į tave, kai vienatvėj paklystam,
vardas  lieka skaudus, vargas kelkraščiais slysta.

- pasislėpk,  melsiu  žiemryčio saulės sugrįžtant -
toliuose rausta dangus, mudu paukščiais išskrisim...