gal kada nors

tokią naktį
kai apuokai nemoka medžiot
tik myluojasi
palikę akis
ant naktinių stalelių

o šlapdriba
atmeta siūlomus rankšluosčius
ir kantriai mokosi
dailiojo dribimo -

pilnatis
valandžiukę prisnūsta
ir susapnuoja
laimę:

apsikeiti vietom
su neįžiūrimu virusu -
laigai keisdamas
būstus ir apdarus
niekas nedrįsta ištart
kad amžiais esi ten pat ir vienodas
neprivalai skaičiuot
kiek tą valandą
nervingų lūpų veblena
kiek
plunksnakočių skrebena

tavo vardą