Laikrodėlis

Mergaitė su balionėliu rankoje.
Laiko laikytoja. Laikrodėlis.

Ką tik išmušė senų širdžių permušimų metas.
Ir dabar yra sumuštinių vargšams valanda.
Muštynės, kurios baigėsi, laukia kito laiko,
kuris – tik tuščiavidurė sąvoka, panaši į kevalą.
Kevalaikas, kevalaikas, kevalaikai.

Žmogau, miegantis su trikampe kepure,
jeigu minkytum šį sakinį pakankamai ilgai,
gautum vyšnios kauliuką su vyšnios medžiu
ir vyšniomis jo viduje,

trikampes kepures meilės trikampiams,
balionus sferinėms meilėms ir
spirales spiralinėms meilėms,
judrias dvilytes riekeles – čia ir dabar,
bar bar bar, tamsoje, kanopomis, į
kietą smalos juostą, tokia būtų kelio ir
pragaro bendros metaforos pabaiga,
pos(r)t factum, belskis, ir tau bus
net tada, kai nebus
barbare, barbare
bar
ar

žmogau, miegantis su drabužiais,
jeigu  mygtum šį sakinį pakankamai ilgai,
gautum tamsią anonos sėklą su visu
anonos medžiu jos viduje,

vilką šuns kailyje, nagais muzikuojantį
voljero viela, vėl apnuoginantį giedančius
branduolius: gėda, gedulas, godulys,
geidulingi giedotojai. Tai – šokis gėdgedgod,
gėdgedgied,  tai – muzika  gėdgedgod,
gėdgedgeid.

Juodos anonos sėklos mūsų akyse
džiūva ruduodamos, ir dėl to –
labiausiai dėl to – trečiąja akimi
regime seną niekutį, jog esame balsas,
pranašaujantis melo sąvokos melagingumą,
esame tamsios gerklės, gargaliuojančios,
jog  kiekviena melagystė – kruvinas
teisingumo nagas,
gėdgedgod, gėdgedgied.

Atspindys akyje: šuo vilko kailyje,
liežuvio formos širdis, braukianti per
verkiančio laikrodėlio veidą.
Bundanti banda, gėdgedgeid.
Kylantis ge(i)dul(i)o balionėlis.