Kitoks laikas

Kėliausi ir aš anksti tą rytą,
Ir kaip visada, radau lauke paltą vėl sulytą...
Vėl kieme krito lapai ant pečių
Ir šiukšlės įsipainiojo į plaukus.
Tą dieną tikrai nelaukiau svečių,
Nes nenorėjau mąstyt, ko čia vėl jų paklausus.
Tik panorau bėgt tolyn
Ir nebeskaičiuot pakelės medžių,
Nebeprisileist sapnų artyn,
Nes ten nėra troleibusų stotelių.
Tik trupučio laimės tereikėjo...
Tave pamačius kažkas širdy suspurdėjo.
Taip gera, taip linksma buvo kartu,
Bet žiemai atėjus užmigai po ledu...