nuoširdus sniegas

kartais galvoje būna ne tik kvailų minčių
bet ir pykčio, neapykantos, geismo
kartais audra ankstyvą rytmetį išmeta gintarų
o kartais gali atrasti perlų tik reikia atrasti tą dugną
kur jis auga, tas dugnas
kartais žmoguje išsipučia milžiniškas tuštumos balionas
sprogimo vietoje prasmė gali išleisti gležną daigelį
bet taip gali ir neatsitikti
teka užnuodytos liūdesio ir melancholijos upės
šaltinis virpa džiaugsmo srovelėmis ir purslais,
sirpsta ilgesys,
įgaudamas spalvą ir ovalią formą
smilkiniuose tvinkčioja tikras,
bet dažniausiai suvaidintas nuoširdumas ir melas
kartais žmonės atneša šviesą
ir sudega – dėsniai negailestingi tiems,
kurie atnašauja grožiui, nes grožis –
dievų privilegija, žmogus nori
sėdėti prie vieno stalo su dievais
ar užimti valdžią

o kartais būna, kad to, kaip žmogus yra,
negali apibūdinti žodžiais,
kaip jis yra kambary,
juda, geria arbatą
kaip truputį yra susirietęs,
skaitydamas knygą,
kaip myli,
svajoja,
kaip glaudžiasi prie tylos
susikaupęs – be jausmų ir žodžių
žiūri pro langą –

o už lango – iš visos širdies
sninga, tada ir supranti:
trapus yra Dievas