benamiai

jei turėčiau namus pasodinčiau tą žmogų žiūrėčiau
ne kaip gervuogės šlama ir naktys girtėja
ne kaip lietūs sulaiko kvėpavimą tiesiai už stiklo
ir nusprigsi kieliukė maža it nematomas paukštis. -
aš žiūrėčiau kaip vartos rubinas ir blykčioja šviesos
lyg taurė išsiliejusi gralio šventa.
nesakyk. tiktai nieko daugiau nesakyk mylimasis.
nebegąsdink manęs kad būsim kadaise vėl žmonės.
susiglauskim kaktom neturėkim vilčių. -
mes nebuvę. mes neesantys. mes tik pajutę.
jie neturi namų. jie neturi namų labiau negu aš
todėl pažvelgia tiesiai. įkrintančiai. be aptakumo
lyg žiūrėtum savin lyg matytum save lyg būtum kadaise jau buvęs.
neturėsiu namų bet mažiau negu jie išsidraikę ant gatvės
rudenėjantys lapai ir žmonės it šermenys viso pasaulio... -
ir tik gralio taurė besiliejanti tyliai ant veido nuprausia.
nesakyk. mylimasis tik žodžių į daiktus sušokančių man nesakyk
nei kadaise. nei šiandien. nei tirpstančiam rytui nukritus ant rankų.
nesakyk nes benamei užtenka užsimerkus prieš saulę regėti
kaip ritmingai krūtinėje tavo - gyvenimą šoka rubinas.