Stiklo ašarom nuklotos grindys. aplink taip tylu, kad net spiegia. Žiūriu į savo rankas. Jos svetimos. Atrodo, ims ir pamojuos kam nors, manęs nepasiklausę.. basos kojos jaučia žemėtą grindų paviršių... Oda šiurpsta, mėlsta.. Akys užkliuva už veidrodžio. Užsimerkęs.. šiandien jis nepasakys nieko.. O budavo dienų, kai veidrodžio istorijoms nebūdavo galo..pradžios irgi. Jos sukdavosi ratu. Visos buvo skaidrios, kvepiančios žvakių vašku ir tyliom dejonėm..
Ant pilkų sienos tapetų ropoja musė. Kontrastingai kertasi virš galvos baltos lubos su tamsia mano aura. Kodėl nenuskynei spalvų? Paveikslas tarytum virsta nespalvota nuotrauka, nuo senumo pageltusiais krašteliais.. Jau pradeda grot vargonai. Metas eiti.
Atsiklaupusi ant ledinių plytelių, kurios trumpam pasirodė esą minkštos, pradėjau klausyt lašančio vandens iš čiaupo. Beprotybė atrodo čia pat... Kraujo skonis, drėgnos nuo ašarų rankos, akys prakvipo praeitim. Lašėjimas nutilo. Sakytum, vanduo pasigailejo... Veidmainis... Skaidrumas apgaulingas. Dievas netikras.. Suspaudusi saujoj bandžiau jį uždusint.. Jis pabėgo... Skaidrus, tyras apsimetėlis. Jokio skonio ir kvapo. Tik veidmainio dvasia..
Basų kojų atspaudai sniege. Skauda akis. skaudi balta... Draskanti akis... Per jas prisibraunanti ir iki sielos. Matyt, ji dievas. Juk savaime nuleidi galva, akis.. užsimerki, net bijai. Matau tik melsvai rausvas basas kojas ant balto sniego, besišypsančią žaizdą delne ir numestas stiklo šukes... Jose įkalintas vanduo. atkeršijau..
Tyliai ištykšta erdvė į niekur, drebančiais pirštais pradrėksdama daugiasluoksnį, bet kiaurai matomą veidą.
pastaruoju metu dark tematika tapo pop'su. džiugu, rasti kūrinį, kuriame skausmas, tamsa, liūdesys vaizduojami ne paviršutiniškai, kai matai, kad visa išjausta, iškentėta, gilu [įprasti simboliai įgauna naują prasmę]. Prie stiliaus irgi sunku būtų prikibti. drąsiai metu penkis.
pabaigoje iškilo mintyse bekraštis kaimo laukas... styrančios piktžolės iš apledėjusio sniego... basa mergaitė lininiu balintu rūbu vidury lauko... kažkoks iškreivojęs medis fone ir klaikus varnų karksėjimas
Amm.. Komentaras ilgesnis už kūrinį ;] Ramiax, Jonuk.. Tik va niekaip nesurišu šių nuotaikų su aukštais ir tokiais kambariais kaip apibūdinai. Na visai nesurišu.. Turbūt labai individuali mintis aplanke per ta lietų.
Jai bučiau paprašytas tavąjam rašiukui surastį gyvenamajį būstą, tai pastarasis gyventų daugiabūčiame trijų aukštų su maža palėpe pastogėje namuke kokio nors didelio, triukšmingo miesto centre.
Palėpeje apgyvendinčiau pirmąją strofą. Joje nebūtų nė vieno baldo, o ant grintų telkšotų balutės po neseniai pro kiaurą stogą privarvėjusio lietaus. Joje būtų vienas mažas langiukas, pro kurį atsivertų visas didžiojo mieto grožis ;)
Trečiame aukšte gyventų, antroji pastraipa. Tai būtų vieno kambario būtukas , kuris prilygtų dydžiuliai svetainei. Josios kampe priešais didžiulį langą (ta pačiame kriptimi palėpes langučiui) stovėtų raudona, antikvariantinė lova kvepianti sausais spaliais. Langutis būtų amžinai paskendęs šviesoje.
Antras aukštas būtų skiriamas trečiajai pastraipai. Ji gyventų kur kas prabangesniame bute nei pastarosios. Jame turbūt būtų netgi telefonas, kuriuo aišku niekas nesinaudotų. Tai būtų vieno kambario būtukas su visais komunaliniais patogumais ;) Manau tai būtų pats nykiausias aukštas visame name, o pastraipa ankščiau ar vėliau susirgtu kokia nors psichosomatine liga.
Na ir paskunisis/pirmas auktšas. Tai būtų panašu greičiau į laukiamąjį nei į gyvenamąjį bustą. Tai būtų tarytum viso namo foje į kurią vakarais rinktusi visi šio namo gyventojai. Pastraipa, manau būtų nelaimingiausia iš visų čia gyvenančių. Kodel? Nežinau.
Šis namas greitu laikau manau įgytų nekokia reputacija dėl keliamo triūkšmo vėlais vakarais, ir nepakeliamo verksmo dienos metu. Ankščiau ar vėliau namas būtų privatizuotas/restauruotas į kokį prabangų viešbūtį į kurį trauktų pilkos niekuo, viena nuo kitos, neišsiskiriančios būtybės, o namo gyventojai būtų per prievartą atiduoti į senelių namus.
vat. pribūriau čia aš... bet jai kas kaltinsim lietų (pas mus jis siautėja jau kelias h, ir tikiuosi artimiausiu laiku situacija nesikeis ;)
Jai bučiau paprašytas tavąjam rašiukui surastį gyvenamajį būstą, tai pastarasis gyventų daugiabūčiame trijų aukštų su maža palėpe pastogėje namuke kokio nors didelio, triukšmingo miesto centre.
Palėpeje apgyvendinčiau pirmąją strofą. Joje nebūtų nė vieno baldo, o ant grintų telkšotų balutės po neseniai pro kiaurą stogą privarvėjusio lietaus. Joje būtų vienas mažas langiukas, pro kurį atsivertų visas didžiojo mieto grožis ;)
Trečiame aukšte gyventų, antroji pastraipa. Tai būtų vieno kambario būtukas , kuris prilygtų dydžiuliai svetainei. Josios kampe priešais didžiulį langą (ta pačiame kriptimi palėpes langučiui) stovėtų raudona, antikvariantinė lova kvepianti sausais spaliais. Langutis būtų amžinai paskendęs šviesoje.
Antras aukštas būtų skiriamas trečiajai pastraipai. Ji gyventų kur kas prabangesniame bute nei pastarosios. Jame turbūt būtų netgi telefonas, kuriuo aišku niekas nesinaudotų. Tai būtų vieno kambario būtukas su visais komunaliniais patogumais ;) Manau tai būtų pats nykiausias aukštas visame name, o pastraipa ankščiau ar vėliau susirgtu kokia nors psichosomatine liga.
Na ir paskunisis/pirmas auktšas. Tai būtų panašu greičiau į laukiamąjį nei į gyvenamąjį bustą. Tai būtų tarytum viso namo foje į kurią vakarais rinktusi visi šio namo gyventojai. Pastraipa, manau būtų nelaimingiausia iš visų čia gyvenančių. Kodel? Nežinau.
Šis namas greitu laikau manau įgytų nekokia reputacija dėl keliamo triūkšmo vėlais vakarais, ir nepakeliamo verksmo dienos metu. Ankščiau ar vėliau namas būtų privatizuotas/restauruotas į kokį prabangų viešbūtį į kurį trauktų pilkos niekuo, viena nuo kitos, neišsiskiriančios būtybės, o namo gyventojai būtų per prievartą atiduoti į senelių namus.
vat. pribūriau čia aš... bet jai kas kaltinsim lietų (pas mus jis siautėja jau kelias h, ir tikiuosi artimiausiu laiku situacija nesikeis ;)