apie rūką

Kvailystė vaikštinėjo kartą naktį po sodą savo. Nežinia kodėl, bet miegas neėmė. Greičiausiai todėl, kad šilto vasariško lietaus nuplautas dangus žibėjo gausybe žvaigždžių. Kvailystė bandė jas visas suskaičiuoti, bet netrukus tas užsiėmimas jai nusibodo. Po to ji kurį laiką klausėsi, kaip auga žolė. Bet sutikit, klausytis stiebelių ginčo, apie tai, kurio šaknys giliau nuėjo ir kas geresni žemės lopinėli užėmė, ilgainiui pabosta. Tai ir vaikščiojo ji po sodą tyliai niūniuodama kažką pati sau, kai staiga jos dėmesį patraukė laužo ugnelės atšvaitai kalvelės papėdėje. Kvailystė atsargiai, ant pačių pirštų galiukų, prisėlino arčiau ir žvilgtelėjo iš už obels kamieno. Šalia vėjo nulaužtos obels kūrenosi nedidelė ugnelė. Kiek tolėliau stovėjo… Taip, tikrų tikriausia karvutė. Pilkšva tokia, su sidabrinėmis žiežirbėlėmis. 
- Nagi, stumk, stumk, kiek beliko, - pasigirdo staiga balsas iš už kalvelės.
Netrukus į laužo apšviestą ratą įriedėjo šonu paverstas blizgantis baltas puodas, kurį stūmė dvi nedidukės tokios moteriškaitės.
- Uff… - atsipūtė viena, ir pataisė plaukų sruogą, išlindusią iš po smailios skrybėlaitės.
- Uff… - pritarė jai kita.
- Žinai, brangioji, pavargau, - pasiskundė pirmoji. – einu, stakleles surinksiu, atikvėpsiu, tada puodą užkelsim ant laužo.
- Gerai, mieloji, aš tuo tarpu karvutę pamelšiu, - sutiko antroji.
Abi ėmėsi savų darbų. Kvailystei nusibodo stypsoti už medžio ir ji atsargiai išėjo į laužo nušviestą aikštelę.
- Labas, - pasisveikino
Moteriškaitės net stryktelėjo iš netikėtumo. Tai, kur rinko stakleles, nuo galvos nulėkė smaila skrybėlaitė. Ta, kuri melžė karvutę, apvertė puodynę, ir išliejo ant žolės visą pieną.
- Matai, ką padarei!- supyko.
- Tikrai,- pritarė jai pirmoji. – Negalima taip sėlinti prie nieko nežinančių ir dirbančių moteriškių. Nejaugi tavęs mama to nemokė?
- Aš… Aš atsiprašau. Aš nenorėjau, - patikino jas Kvailystė. – Aš tik vaikščiojau po savo sodą, ir pamačiau jūsų laužą. Tai ir atėjau pasisveikinti. Tikrai. Nenorėjau jūsų gąsdinti.
Moteriškaitės susižvalgė ir atsiduso.
- Tiek jau to… - numojo ranka pirmoji.
- Labas, - linktelėjo antroji.
- Labas, - pakartojo Kvailystė.
- O ką jūs čia veikiate naktį? – pasmalsavo apsidairiusi.
- Mes? Mes rūką ausime, - atsiliepė pirmoji – Eikš, padėsi stakleles surinkti.
- Tikrai? – nustebo Kvailystė. – o aš ir nežinojau, kad rūką kas nors audžia…
- O tai iš kur tavo manymu jis atsiranda? – burbtelėjo ta, kur karvutę melžė. – na ir mergaitės šiais laikais… Nieko nežino. Beje, tu kuo vardu?
- Kvailystė, - pasakė Kvailystė. Ir linktelėjo mandagiai.
- Mane vadina Brangiąja, - prisistatė moteriškaitė prie karvutės. – O čia Rūko Karvutė.
- Mūūū, - pasakė Rūko Karvutė.
- O mane – Mieląja, - linktelėjo ta, kur stakleles surinkinėjo. - Malonu susipažinti. Mes rūko audėjos.
- O galima pažiūrėti, kaip jūs jį audžiate? – paprašė Kvailystė.
- Žinoma, - sutiko Brangioji, - Tik turėsi padėti truputį. Puodą reikia ant ugnies užkelti, o mes pavargome, kol jį iki čia atridenome. Gal galėtumei?
Kvailystė tik linktelėjo sutikdama ir, įtempusi visas jėgas, užkabino puodą virš ugnies. Tuomet iškišo liežuvį savo atspindžiui puodo paviršiuje ir nusikvatojo.
- Atsargiai su puodu, neištepk, - perspėjo Mieloji.
- Taip, taip, - pritarė Brangioji. – Rūkui reikia švaraus puodo. Kitaip rūkas bus visas purvinas. Kur tai matyta, purvinas rūkas…
Kvailystė apėjo puodą, ieškodama dėmelių.
- Jis švarus, - pranešė. – O kam puodas rūkui?
- Kaip tai kam… - nustebo Brangioji. – Puodas yra tam, kad virinti Rūko Karvutės pieną.
- O iš to pieno garų aš ausiu rūką, - paaiškino Mieloji.
- Na štai, staklelės paruoštos, -  pranešė po minutėlės.
Brangioji tuo metu baigė melžti Rūko Karvutę ir supylė pieną į puodą. Tuomet iš už juostos ištraukė šaukštą ir padavė jį Kvailystei.
- Štai, turėsi maišyti pieną, kol mes ausime, - paaiškino.
Pati tuo tarpu paėmė iš Mielosios kabliuką primontuotą ant ilgos medinės rankenos
- O dabar tsss, - paliepė Kvailystei, kuri jau žiojosi kažko klausti. – Labai svarbu pieno garo nesumaišyti su laužo dūmais… Kitaip nuo rūko grauš visiems akis. O mes gi to nenorime, ar ne?
Kvailystė papurtė galvą ir tylėdama ėmė maišyti burbuliuojantį pieną. Tuo tarpu Brangioji atsargiai prisitaikė, ir kabliuku užkabino pieno garo sruogą. Mieloji mikliai įstatą ją į stakleles ir netrukus Kvailystė išplėtusi akis jau stebėjo, kaip Brangioji atsargiai lanksto Mielosios austo puraus balto rūko klostes. Kuomet galiausiai pienas puode baigėsi, dangus rytuose jau buvo aušros nurausvintas.
- Eime, padėsi rūką ištiesti, - pakvietė Mieloji
Kvailystė tik linktelėjo ir tylėdama nusekė iš paskos. Netrukus sodas jau buvo padengtas minkšta rūko antklode. Mieloji su Brangiąja greit išardė staklytes, nukėlė nuo ugnies puodą ir susiruošė kelionėn.
- Na, mums jau laikas, - atsisveikino. – Dėkojame už pagalbą.
- Iki pasimatymo, - atsiliepė Kvailystė ir pamojavo ranka rūke dingstančioms moteriškaitėms.
Apsisuko ir nupėdino per rūką savo hamako link. Veide švietė mieguista šypsena, o akys pačios taip ir merkėsi. Laikas miegoti.