Golgotos paradoksas (Pertas ir Judas)

Tą vakarą krito liepų medus,
du šventieji sėdėjo ant kalno...

jų veidai - spėriai blėstanti saulė,
jųjų lūpos - pavojaus laužai.

Gijom krenta liepų medus,
vos palietęs
pašventintą kaktą
stingsta, virsta altorių vašku
ir kaip blakės nugula veidą.

Jis vis kryžiais, vinim metalinėm
raižo keistą suvargusią galvą.

Rieda ašarom, virvėm ir gatvėm
pasmerktųjų keliais ir šešėliais.

Du šventieji vos nulenkia galvą,
jų alsavimą vėjas sugauna

ir girdi, lyg naktinis drugys,
paskutinį dar krešantį lašą.

Paskutines dejones ir viskas...
Bet širdy pasidaro tylu.

Tu pametęs sparnus nori bėgti,
pasislėpti tarp kalno žmonių...

Gijom krinta liepų medus,
teka saulėm - veidais purpuriniais.

Čia nėra tau, žmogau, artimų,
čia nėra tau, naktie, atleidimo.

Du klajokliai sėdi ant kalno
ir ragauja pašventintą vyną...

Liepų medų nusineša saulė.
Ir naktis pranašauja ramybę...